Smith nori skelt prikolą, kad jis nori visas apnėštint, bet nusprendžia patylėt, bo Jenny simuliavo nėštumą, o Šašto ir Fi vaikas mirė negimęs.
- Ir pusė tikslo jau įvykdyta, - išsišiepa, linktelėdamas.

Fi prunkštelėjusi pervertė akis.
- O Tu turbūt niekada nepasikeisi. - sukikeno. Tada pažvelgusi į miegančią Eleną surimtėjo.
- O gal vis dėlto Tau reikėtų apsistoti ties ja? - paklausė vis dar žirūėdama į Matthews.

Smithis paseka Fi žvilgsniu ir nežymiai šypteli.
- Abejoju ar kitaip man pavyktų. Žinau, kad aš jai tikrai nesu pats geriausias variantas, bet savo gyvenimo be jos neįsivaizduoju. Bet jeigu ji nenorės su manimi būti – aš ją paleisiu, nes jos jausmai man daug svarbesni už manuosius ir dabar aš turėsiu tave nužudyti, kad niekam nepapasakotum, jog aš taip kalbėjau, - tokiu pat ramiu tonu užbaigia, žvilgsnį nuo El pasukdamas į Fi ir šyptelėdamas suspaustomis lūpomis.

- Ha! Gaila, kad neturiu kameros, tik pamanyk, Simba galų gale galvoja apie kitus. - išsišiepė. - Aš manau galų gale ji palūš kovoti. - linktelėjusi atsisuko į Smith'ą.
- Oh. Jeigu aš būčiau gavusi po granatą kiekvieną kartą, kai išgirstu šitą sakinį, būčiau jau seniai visus rusus išsprogdinus. - sukikenusi tarė žybtelėdama akim.

- Aha, tik, kad man pirmam neatsibostų, - vypteli. - Po to, kai ji mane atstūmė paplūdimyje buvau rimtai nusprendęs, kad viskas baigta, bet ne taip lengva. Jaučiuos visiškai beviltiškas ir mano principai stojasi piestu, bet ką jau dabar, - gūžteli pečiais, atsiremdamas į sofą.
Smithis sukikena, žvilgtelėdamas į Fi.
- O kaip mano rusiška kraujo dalis? Išdrįstum mane susprogdinti? - alia labai jau įsižeidęs susiraukia.

Fi suklinksėjo.
- Paplūdimyje? Ooo... O kas ten buvo? - sunerimo mergina.
- Pff, Tave susprogdinti? Lengv... Turbūt kad ne. - papurtė galvą prisiminusi, kad tada Elena jau visiškai iš proto išeitų.

Smithis kelias akimirkas po klausimo tiesiog žiūri į Fi, o tada nežymiai kilsteli antakius, vos vos palinksėdamas.
- Tai daug ką paaiškina, - tyliai sumurma, žvilgsnį nukreipęs kažkur į šoną.
- Ai. Tai va. Prieš pat išvykdamas aš pasipiršau Elenai. Su gražiu žiedu, klausimais iš akmenukų ir jūra. Nu aišku ir dar pats gražiai atrodžiau. Čia labiau buvo ne pasipiršimas, o prašymas laukti tą laiką, kol aš dirbsiu Afganistane. Ir ji pasakė ne, - užbaigia vėl šyptelėdamas suspaustomis lūpomis ir skėstelėdamas delnais.

Elena, aišku kaip ir turėjo būt - pramiegojus visą linksmąją (o gal ir ne) dalį, miegodama galiausiai išsiblaivė. Turbūt būtų dar miegojus kelias dienas, mat baltosios meškos ir Elena gimingas dalykas, bet vat nemandagiai garsūs balsai tai sutrugdė. Sapnelis apie spalvotą drugelį kažkaip nutrūko, ir Matt pradėjo girdėti pažįstamą Fionos balsą. Pirmas bandymas kažką pasakyt išėjo į murkimą, o tada nuo El rąžymosi visas lovos inventorius sukrutoiš vietų. Mergina, nė nesiruošus atmerkt sulipusių blakstienų, iš antro karto kimiu bet gana garsiu balsu pagaliau prašneko:
- Fiona, tu bent žinai kiek dabar valandų.. Nes aš ne, ir baik taip garsiai plepėt telefonu.. - apsivertus ant pilvo sumykė tuo tarpu veidą palikdama baltoje pagalvėje.

Elenai prabilus, Smithis žvilgteli į ją, kaltai šyptelėdamas - turbūt rimtai jiedu per garsiai kalbėjosi. Nelabai žinodamas kaip pranešti, kad jis čia ir ar iš vis verta, apie tai pranešti, vaikinas tik atsikrenkščia ir lyg niekur nieko į rankas paima jau baigusią atšalti arbatą.

Eleną galiausiai dar labiau prablaško jos stovis. Ji tik kiek atkelia galvą, ir visokiais staigiais rankų judesiais atsivynioja abu šalikus. - Žinai, aš tave tai būčiau bent kiek nurengus.. - žiovaudama tarsteli Fionai, vis dar manydama jog nieko be judviejų bute nėra. Matt vos ne vos vis dar gulėdama nusispiria batus.

- Oi jūs, išdykėlės, bet čia gi kraujomaiša būtų, - neišlaiko neleptelėjęs ir pasaulin neišleidęs savo gauruotų minčių Smitis, išsišiepdamas. Supratęs ką pasakė, Aštis atsikrenkščia ir lyg niekur nieko siurbteli arbatos, belaukdamas, pakol El susipras, kad jos ne vienos.

Fi net šoktelėjo supratusi, kad El jau prabudo.
- Naaaaa, buvo per daug gaila atimti iš Tavęs tą šaliką. - numykė mesdama į Smith'ą pagalvę už neišlaikytą leptelėjimą.

Pamatęs į jį parskrendant pagalvę, Smitis tik linksmai sukikena, palinkdamas į priekį, kad išvengtų švelnaus smūgio galvon.

Elena suklūsta, nustoja muistytis ir atplėšia vieną akį. - Fi, tu ne viena? - tokiu pat kimiu balsu užklausia viena akim žiūrėdama į pagalvę. - Jei viena tai garsiakalbį išjunk, ir leisk dar bent penkias minutes.. - suaimanuoja. per daug skaudi tema buvo, kad pasakytų žodį ''miegas''.

Fi prikando lūpą.
- Gerai. - tarė ir prisidengė ranka burną.
- Smagu girdėti, kad Jums viskas gerai, Aive. - tarė į nematomą telefoną. - Iki. - burbtelėjo ir patraukė ranką nuo burnos.
- Duok jai dar kelias minutes. - tyliai beveik be garso tarė.

Elena jau buvo vėl besminganti, kai išgirdo tariant Aivės balsą. Refleksas staigiai trūktelėjo El ir ši atsidūrė sėdimoj pozicijoj. - Kas Aivė? Kur Aivė? - staigiai atsisuko į Fi, jau su pramerktom akutėm. - Kaip Aivė? - aišku, kad Matthews akys užkliuvo už vyriško silueto netoliese sesers, ši paspitryjo į jį dar porą sekundžių. - Ką tas mis madmozel prancūzaitės gerbėjas veikia ant mano sofos. - Vos girdimai suburbuliavo. - Aš miegu, jei ką. - taip pat greitai kaip ir pakilo, vėl sugriuvo į lovą.

- Kelias minutes? - taip pat sušnabžda, iškeldamas antakius. Prunkštelėjęs, Smitis pakyla nuo sofos ir trumpam dingsta virtuvėj. Grįžta su puodu vandens, tik, kad jau Elena pakirdus. Nepasimeta Aštis, demonstratyviai pavarto akis.
- O ką šita madam pasipiršimų gadintoja ir žlugdytoja veikia... savo lovoj, kai jos kambaryje stovi jos svajonių vyras? - išsišiepia, kiek kilstelėdamas puodą su vandeniu ir svarstydamas ar verta jį pilt El ant galvos.

Fi, pamačiusi kas vyksta, tyliai atsistojo nuo sofkės, priėjo prie durų, pasigriebė paltą. Permetusi akim, ar visi pozityvūs pabėgimo būdai Elenai (langai) uždaryti, mergina pagriebė buto raktus, ir metusi į Smith'ą "Tu-man-skolingas" žvilgsnį išėjo užrakindama duris iš paskos, kad El nekiltų pagunda kažkur bėgt.

Išgirdus kaip užsidaro ir užsirakina namų durys, Elena dar stipriau suspaudžia akis. - Jei tu ruošiesi dabar ant manęs pilt vandenį.. - tokiu gana grėsmingu balsu pradėjo gaidelę, jau numanydama ką Aštonas ketina daryt. Bet logiškai pagalvojus, ką dar ji šiuo metu gali jam pasakyt. Elė staigiu judesiu užsitempė antklodę ant galvos.

Durims užsidarius, Smitis nežymiai šypteli, žvilgtelėdamas į jas. Kelias akimirkas dar pastovėjęs ramiai, Aštis padeda puodą su vandeniu ant stalo ir nubinzena link Matthews. Lyg niekur nieko užlipa ant sofos ir įsitaiso apsižergdamas El kojas. Smitis nutempia paklodę nuo Matt galvos ir patempia savo lūpą.
- Negi visai nepasiilgai? - liūdnu balsiuku pasidomi.

Trumpai žvilgteli į Smithą. - Ne. - timpteli antklodę atgal ant savo veido. - Kadangi tu ir taip laiką linksmai leidai, tai pagalvojau, kam tau kažkieno ilgesys.- pridūrė.

Smithis tik nežymiai, taip grynai Pittiškai šypteli, antklodės jau nebetraukdamas.
- Tu nusprendei, kad aš linksminausi, nes praėjus pusmečiui po to, kai tu aiškiai parodei nenorinti su manimi turėti nieko bendro, aš susiradau merginą? - vis dar su tokia pat šypsena paklausia, kilstelėdamas antakius.

Elena suurzgia, šeip, kad grėsmingesnė pasirodytų. - Šeiptais, aš nesutikau vien dėl principo, nes žinojau kad tu prieš kelias savaites pasiperšant per kažkokį vakarėlį daveisi su kažkokia raudonplauke. Biach lygtais. - atidengia antklodę, šįkart pati, nes nori į akis žiūrėt. - Ir beje, joks pasiilgimo vertas vyras naujos panos taip greitai nesusirastų. - rimtu tonu susako, spoksodama į Aštono akis.

Smitis labai ramiai atremia Elenos žvilgsnį, vis dar su ta pačia šypsenėle.
- O aš tavęs pasiilgau. Žiauriai, - taip ramiai tarsteli, džiaugdamasis galimybe atsižiūrėti į El veidą, kas, kad prieblandoj.

Elena tyli, nes nežino ką pasakyt, o tai baisingai erzina.
- Tik nereikia čia tų meilių žodelių. Ką man žinot, gal visą laiką melavai, jei taip greitai atsibodau ir pyst (čia gi jaustukas, nieko blogo:D) parsiveži paną.