Jane buvo uzsimerkusi, bet is trukciojancio balso atpazino kad tai Bella. nieko nesake.

Nors buvo Bellai labai šalta, bet ji išdrįso atsisėsti prie Janes:-Atleisk...

-uz ka?-nenoriai sau po nosimi susnabzdejo ir atsimerkusi ziurejo i zvaigzdeta dangu.

-Už tai, kad esu pati kvailiausia pasaulyje Isabelle Marie Wholestone...-Bella drebėjo nuo šalčio.

-pasitrauk nuo manes jai tau salta,-siek tiek pasislinko nuo jos,-kaip tu gali manes atsiprasyti, jai net nezinai ka man padarei?

-Man ne nuo tavęs šalta...aš tavęs neklausiau kai tu paprašiai...-Bellos balsas užlūžinėjo o nepabaigusi sakinio apsiverkė

-bail... prasau...-pasijuto nejaukiai.-ne del to...

-Bet dėl ko? Dėl ko mane visada graužia sąžinė?-Bella kalbėjo lėtai, nes nenorėjo to kartoti dar kartą

-ne...-balsas sustojo sakinio gale.-esu pora kartu uzsiminusi kad niekada neturejau tikro draugo...o tu buvai viena mano pirmuju ir veliau palikai mane del to kvailo...- balsas uzluzo.

-Aš tavęs niekada nenorėsiu palikti, nes tu esi man lyg sesuo kurios niekad neturėsiu ir neturiu...aš jam neberūpiu, o jam jei net nėra svarbi mano gyvybė tai ką kalbėti apie mane pačią?

-pastebejai kad daznai esu pikta?-snabzdejo.

-Aš tave per gerai pažįstu, kad nepastebėčiau. O aš esu per daug verkianti ir liūdna...

-todel tau reikia papramogauti,- nusisypsojo lupu kampuciais.- o nenori suzinoti kodel esu tokia pikta?

-Noriu.-padėda galvą Janei ant peties pasakė ji

-matai neskaitant kad visa mano gimine yra pikta, as neturejau ne vieno draugo. kai visi linksmai zaisdavo lauke as sededavau ir klausydavau kaip pykstasi tevai. jie labai nesutaria ir as per 70 metu pavargau. nebeturiu tokios kantrybes kokia turejau kai buvau naujagime. visu gyvanimas yra lyg pasaka palyginus su maniskiu...

-Ne visų.-Bella atkirto:-Aš gyvenau globos namuose. Tai viename mieste tai kitame, o vėliau išvykau į Biobetonsą. O kai tapau vampyre visai pasimaišė protas man.

- kita diena papasakosiu likusi savo gyvenima gerai? dabar nelabai noriu apie ji kalbeti...

Bella maldaujančiomis akimis pasižiūrėjo į ją. Žinojo, jog Jane ją kiaurai permato ir dėl to paprašė:-Prašau...tu tikrai esi man sesuo kurią kažkada įsivaizduodavau.

- ko tu prasai?- nejuciomis nusijuoke.

-Pasakyk savo gyvenimo istoriją...nebijok per ta laiką nesusensiu...-Bella pasijuto daug geriau

-kita diena... man dabar ne istoriju metas.

-Na dėl manęs...prašau...ir dar kartą atleisk už kraują...-Bella uždengdama ta vieta kur specialiai įdrėskė pasakė

-niekis, svarbu kad susitvardziau

-Antraip būtų viena mažiau gyvybių šiam pasauly...-Bella dar kartą pamatė krintančią žvaigdžė ir panoro, kad Jane visada būtų laiminga:-Kaip jautiesi?

-laiminga...-nusisypsojo paziurejusi i dangu.- nenori miego?