Debės. Sis tas.. tipo ir fabrikas xD

Svečias

Bus xP

Fainas rašinukas ;]
Laukiu tesinio!

Svečias

VIII dalis.

Mane pažadino keistas kvapas. Tai jau taip. Šis aromatas buvo ligoninės. Pramerkiau akis. Palatoje sėdėjo mam ir tėtis. Buvo keista... Mat jie nesipyko. Mano tėvai išsiskyrę jau kelerius metus. Mama visdar viena, o štai tėtis veltui laiko negaišta. Jis susituokė su dešimtčia metų jaunesne moterimi ir jie jau turi penkerių metų vaiką – Karolį. Nekenčiu jo! Mažas kenkėjas!
- Dukrele, tau jau geriau? ,- šluostydamasi ašarotas akis paklausė mama. Auč... Klaikiai skaudėjo ranką. Ir neveltui! Vargšė rankelė buvo lūžusi...
- Aš kalta... – mama pratrūko verkti. Ne nu? Aš ją turiu guost? Juk aš nukentėjau...
- Tu nekalta ,- pasakiau šaltu balsu, bet nežiūrėjau jai į akis.
- Tas areštas... ,- mama nutilo. Tėtis uždėjo ranką jai ant peties:
- Milenija, liaukis. Turime palaikyti Korneliją. Ji pasveiks ,- tėtis padrąsinamai nusišypsojo. Esu jam užtai labai dėkinga. Jis pasiūlė mama nueiti į kavinę. Aš įsiterpiau:
- Mama, man nieko nebereikia, noriu pailsėti – suaimanavau, lyg būtų labai suskaudę ranką. Nenoriu, kad ji čia būtų – rūpestingoji mamytė. Stengiausi kuo mandagiau ją išprašyti. Mama nenoriai, bet išėjo. Aš pradėjau mastyti... Padariau išvadą, kad dėl visko kalta stirna. Niekas jei neįtinka! O gal negalima nieko kaltint? Užsinorėjau miego... Akys apsunko ir pradėjo merktis...
- Ilgai čia sėdit? ,- paklausiau tik pramerkusi akis. Palatoje sėdėjo Nerija ir Goda. Jos buvo atnešę vaisių ir saldumynų, bet aš nieko nenoriu...
- Kai tik sužinojom kas tau atsitiko – ramiai tarė Nerija. Norėjau jai atsakyti, bet įsiterpė Goda:
- Buvom pas Justę. Ji papasakojo apie šį nelaimingą atsitikimą. ,- nelaimingą? Juk išsigandusi baisaus jo berno nukritau.
- Nieko tokio ,- išspaudžiau šypsnį. Nerija su Goda palatoje prasėdėjo dar kokį pusvalandį... Ačiū Dievui pagaliau išėjo! Ir aš vėl viena. Taip kurgi... Negi nesuprantat, kad noriu ramybės? Link manęs ėjo seselė nešina didele gėlių puokšė. Tėtis? Nemanau, būtų pats atnešęs. Seselė išėjo. Rožės nuostabiai kvepėjo... Tik tada pastebėjau vokelį....

„Greičiau sveik.
Myliu tave“

Tai man? Hm... Gal kas sumaišė palatas? O gal turiu slaptą gerbėją? Tada norėčiau, kad tai būtų Tomas... Skraidžiau padebesiais...
- Sveika – prie mano lovos stovėjo Ieva. Ji kikeno, nes turbūt buvau kvailai išsišiepusi. Pala pala? Ar gerai matau? Čia Ieva? Juk aną dieną taip su ja pasielgiau...
- Labas – tariau atsitokėjusi. Buvau išties sutrikusi.
- Klausyk, Kornelija – Ieva atsisėdo ant kėdės. Ė mergyt, aš tau leidau? Klausiamai ją nužvelgiau.
- Žinau, kad niekada nebuvom draugės... ,- ji kalbėjo taip tyliai, kad vos ją girdėjau. Gal man jau ir klausos aparato reikia? Ji atrodė išties nuoširdi...
- Aš bendravau tik su Kamile, bet jau nuo vasaros pabaigos ji toli nuo čia...
- Manai, kad aš būsiu jos pakaitalas?
- Ne, tiesiog tu man kažkuo patinki. Mes panašios. Manau, galėtume gerai sutarti...

- Em gerai... Gal ir tapsim draugėmis ,- nusišypsojau.
Su Ieva kalbėjausi dar kelias valandas. Ta mergina tikrai man patiko. Lengvai radom bendrą kalbą ir nuomonės retai išsiskirdavo.
Na štai mano gimtadienis. Apie ligoninę senai pamiršau. Gavau tiek dovanų... O dar turi ateiti draugės... Man jau 16! Negaliu patikėti! Aš tokia laiminga... Ieva pas mane jau nuo ryto. Padeda pasiruošti šventei. Kai su ja susipažinau aš taip pasikeičiau! Žinoma tik į gerąją pusę. Nusikirpau plaukus, pakeičiau stilių. Šiek tiek makiažo ir aš tikra gražuolė! Atrodau tikrai šauniai! Oooooo jos jau čia!