Debės. Sis tas.. tipo ir fabrikas xD

Svečias

Jokio talento.. Nueikit i jus iki misko xD

Svečias

Buvau kelis kartus vienam... Bet pagauti kadrą sunku, o tau tai labai pavyksta xDD.

Svečias

AHa, as per leda kol nuslopnau iki eglyno.. xD tik tada kai stirnas maciau neturejau fotiko ;[[ xD

Svečias

Tu fotoparto numyletine ;DDDdddddddddddddd
Aha, kaip tu nueisi jei pas mus miskas bliot taj negaliu kazkos shudinas ;D

Svečias

Cia tj baisu biski.. bet px xD

Svečias

As cia senokai rasiau kai neturejau ka veikt.. gal puse sasiuvinio xD Tikiuosi kas nors netingesit perskaityt.. nes jei mesiu toliau nesuprasit mano nesamoniu, nors ir db.. kazin. .zdz laukiu nuomoniu xD

Vėl įsukau į kiemą. Pastumiau vartus. Pasigirdo šaižus garsas ir jie atsiverė. Tvirčiau suspaudžiau Lizę. Bijojau eiti toliau. Buvo baugu. Medžiai buvo pliki ir matėsi tik isikeroję jų šakos, o lapus vėjas gainiojo po visą kiemą. Jaučiau stingdantį šaltį,bet kažkokia jėga mane vertė eiti pirmyn... Dar stipriau priglaudžiau prie savęs lėlę. Tai buvo mylimiausia mano lėlė. Tėtis padovanojo ją ki buvau visai mažutė. Tačiau net iki dabar ją išsaugojau.
- Tėveli! – suklikau tyliu balseliu, nors norėjau rėkti visa gerkle, negalėjau...
- -Kur jis... – kur brngiausias žmogus man šiam gyvenme. Tėtis niekada manęs neskriausdavo. Man jis buvo geras ir kantrus. Atvirkščiai nei mama... Nors ji irgi mane mylėjo...mylėjo... Tąsyk drebėjau. Baimė.. nuojauta... Mažu veideliu sruvo ašaros.
Staiga širdį perskrodė nepakeliamas skausmas. Lizė nukrito ant šaltos žemės. Pasileidau bėkti. Netrukus stovėjau prie durų. Trūko oro...
-Tėti! Tėti! ,- atvėriau duris... – Ne!! – klykiau be paliovos. Skruostais ritosi ašaros, o žaizdos mažoje širdelėje vis gilėjo.
-Pabusk! Atsimerk maldauju!... ,- nutilau ir padėjau galvą tėvui ant krūtinės.
-Tuoj grįš mama.. viskas bus gerai.. viskas bus gerai....
Pajutau šaltą ranką ant saavosios. Plačiai atmerkiau akis. Jos buvo kaip stiklinės. Sugebėjau žiūrėti tik į vieną tašką. Pagalvė buvo šlapia nuo ašarų.
-Jis negrįš.. ,- sukūkčiojau. Visdar neatsigaunu po tėvo mirties. Jį prisiminus kaskart siaubingai suskausta širdį...
-Nejaugi jis buvo čia.. – šnibždėjau žinodama, kad šianakt tikrai neužmigsiu.

**************************************************************

-Kaip miegojai? – klausia mama, bet jos negirdžiu, o gal tiesiog... nenoriu girdėti..
-Clara? Su tavim kalbu! ,- rodos ji pykteli. Ištikrųju man nė motais, bet nesu nusiteikusi bartis, rba klausytis nesibaigiančių moralų.
Pagaliau nusuku žvilgsnį nuo lango. Tuoj tėčio mirties metinės.. Bus lygiai dešimt metų.. kai jo nebėra.. mūsų tarpe. Atrodo mama jo nei neprisimena. Ji turi naują draugužį. Berods jo vardas Styvas. Šlykštus tipas. Nekenčiu jo, o dabar ir mamos! Tėvo man niekas nepakeis! Girdi?
Norisi rėkti... apšaukti mamą, bet vakar žadėjau sau elgtis kitaip. Gal tada rastumėm bendrą kalbą. Užsimerkiu. Negyvo tėvo atvaizdas išnyra prieš akis. Krūpteliu. Stengiuosi sulaikyti ašaras... Bet neišeina.. .
-Vėl sapnavau tėvą.. – galiausiai atsakau ir įsimetu į kišenių keletą saldainių. Pataruoju metu nieko nevalgau. Nors mama nuolat kartoja: „Augantis organizmas.. reikia...“. Man penkolika. Galiu pati savimi pasirūpinti. Tiesiog neturiu apetito...
-Dukrele, - mama prieina ir bando mane apkabinti, bet aš pasitrukiu... Visgi ji tęsia:
-Žinau kaip tau sunku.. bet praėjo jau daug laiko.. turėtum eiti pirmyn...
Krauja plūpsteli man į smegenis. Pasiuntu.
-Kaip tu drįsti! – suklinku – Lengva tau kalbėti, susirandai kažkokį pašlemėką, o tėtis... Jo atminimas tau DZIN?!
Akimirką žiūriu mamai į akis. Mano žvilgnis tvirtas ir žiaurus, bet kartu ir beviltiškas.. Nusišluostau paskutines ašaras. Mama nespėja nieko pasakyti. Čiumpu kuprinę ir išlekiu iš namų... Garsiai trenkdama durimis.