-Man viskas bus gerai, kai nusiausiu aukštakulnius,-šypteli.

-Aaaa, Gahanai, nuleeeisk, gi nepaneši,-nusijuokė

-Teisingai, nešk iki namų. Tik neatleisiu, jei išmesi.
Sukrizena.

-Awww, turbūt neneorėtum prarast kūdikį, o tada galvą?
Sukikena.

Vivienne ėjo gatve. Skubėjo, nes temo ir ėmė darytis vėsu, o ji buvo tik su plonu paltuku, kuris nelabai saugojo nuo šalto vakaro oro. Paltuko kišenėse susiradusi dailias odines pirštines, ji greit jas apsimovė ir ėjo toliau.

Jeff žingsniavo beveik tuščia gatve, aišku, priešinga kryptimi nei Vivienne. Buvo apsirengęs kur kas šilčiau ir, kaip visada, juodai. Kitokios rūbų spalvos jam turbūt neegzistavo. Kadangi pernelyg užsigalvojęs svarstė, ar praleisti vakarą kaip nors ramiai ir nuobodžiai, ar nusitašyti, vos neatsitrenkė į moterį.
-Atsiprašau,- tarstelėjo ir tik tada pažvelgė į ją.- Viv?- kiek nustebęs ištarė. Jau seniai nebuvo jos matęs.

Kadangi Viv nuotaika buvo ganėtinai prasta, ji buvo užsigalvojusi apie kažkokius dalykus, tuo metu neduodančius jai ramybės. Nepastebėjusi Jeff vos į jį neatsitrenkė ir jau žiojosi atsiprašyti ir eit toliau, tačiau pastebėjo kas priešais ją stovi ir nusišypsojo:
-Jeff?

Jeff nusijuokė ir nė kiek nesivaržydamas, nemanydamas, kad elgiasi kaip nors netinkamai, apkabino ją. Draugiškai, per pečius, rankomis nenuslydo kur nors žemiau, nors tokia pagunda tikrai buvo gana didelė.
-Pasiilgau tavęs,- beveik negalvodamas prisipažino ir atsitraukęs vėl pažvelgė į moterį.- Kaip sekasi?- pasidomėjo.

Vivienne taip pat jį apkabino, tačiau iškart atsitraukti neskubėjo, gi jo glėbyje buvo kur kas šilčiau. Galiausiai atsitraukusi, nusišypsojo dar kart nužvelgdama Jeff ir nusijuokė:
-Sektusi daug geriau, jeigu nebūtų taip žiauriai šalta. Gal..hm.. einam kur nors kitur?-nusišypsojo. Kadangi su juo nesimatė labai ilgai, norėjosi pakalbėti, sužinoti kaip jam sekasi.

-Gerai, aišku. Galim eiti kur tik nori,- šyptelėjo ir nusivilkęs odinį savo švarką uždėjo jį Viviennei ant pečių. Tik su ja būdavo toks džentelmeniškas, net mokyklos laikais.- Galim eiti į tavo arba mano namus, žiūrint, kurie arčiau,- pridūrė, nes suprato, kad jo švarkas ilgai jos nuo šalčio nesaugos o ji tikrai nori kuo greičiau atsidurti ten, kur šilta.

-Ačiū,-nusišypsojo ir viena ranka prilaikė jo odinę striukę, kuri jai buvo gerokai per didelė, tačiau kol kas šildė visai neblogai. Išgirdusi jo klausimą, šyptelėjo,-Pas mane? Mano namas visai čia apt,-nusišypsojo pirštu parodydama į senovišką, mažoje gatvelėje esantį, prabangiai atrodantį daugiabutį. Nelaukusi atsakymo, paėmė Jeff už rankos ir nuėjo jo link.

Daug maž šaligatvyje pasirodė Brian. Na gerai. Tas daug maž šaligatvis buvo daug maž kelio vidurys, bet ne tame esmė. Ėjo vaikinas beveik skersai, kaip niekad linksmas, kikendamas pats su savimi, susikišęs rankas į džemperio kišenes, ant galvos užsimetęs gobtuvą. Buvo išgėręs gerokai per daug, kad sumąstytų, kad save reikia tramdyti, arba bent jau pasirinkti kitokią trajektoriją. Pastaroji kol kas dar buvo daug maž saugi, nes Brian judėjo dešine puse, tai kaip ir galėjo matyti iš prieko atsivelkančias mašinas. Deja, kitos kelio pusės viduryje, vaikinas išvydo kažkokį gyvį, panašų į kačiuką.
- ŠUNIUKAS!!! - sukrykštė ir puolė paskui jį.

[[ ^ šuniukas ]]

[[Daugiau nemačiau. Tik žodį CAPS LOCK'u rašytą xDDDDDD užteko. nesveikai žvengiu dabar xDDDDDDDDDDD]]


Kaip tik važiuodama keliu iš kažkur kur ji akivaizdu lankėsi ne pirmą kartą, Niler patenkinta sėdėjo vairuotojo sėdynėj, klausė muziką tokiu garsu, kiek išnešė "šiek tiek" patobulinta Audi R8 stereo aparatūra. Sumaniusi prisidegt cigaretę, Niler nebekreipė dėmesio nei į kelią, nei į šiek tiek besisukantį šonan vairą. Keikdama bandė tvarkytis su žigalke. Vien tik dėl to, netrukus pakėlus akis ir pastebėjus kažką judant ant kelio, Kim garsiai nusikeikė ir iškart spustelėjo ant stabdžių, gadindama padangas ir visai eikvodama kurą. Sako, kad vairuotojas automatiškai lieka gyvas, nes dažniausiai išsuka vairą taip, jog pats nuo kliūties atsiduria kuo toliau. Taip buvo ir šįkart. Išmetusi nevykusiai smilkstančią cigaretę iš rankos ant baltos odinės sėdynės, Kim'ė griebė vairą ir užsuko kone 270 laipsnių. Po mažiau nei sekundės pajautė, kad kažkas tikrai trenkėsi į automobilio šoną. Tik bijojo patikrint ar tai buvo ženklas, ar žmogus, ar tas padaras neikatėneišuo. Kadangi, visą tą laiką, koją taip ir laikė ant stabdžio, automobiliui sustojus variklis vis dar veikė. Niler netrukus jį užgesino ir pravėrus duris, atsargiai išlipo lauk.

Brian po ilgų gaudynių pagaliau prisivijo kačiuką ir paėmės jį ant rankų, ėmė stipriai glostyti, murmėdamas "Giaaaras cūcikas, giaaaras". Pamatęs automobilio šviesas, Brian tik pasisuko į tą pusę, toliau įnirtingai glostydamas kačiuką, įsitikinęs, kad vairuotojas staigiai sustos arba pasuks į šoną ir skirs į kokį objektą ir bus bum ir bus linksma. Aišku, nekliudęs Jake. Deja. Deja. Deja. Kimė vis dėlto sugebėjo pasukti taip, kad Fernsbis neišsitėkštų ant jos kapoto, bet Jake smūgio neišvengė - jo paradinė dalis pasilabino su Audi šono galine dalimi. Smūgis nebuvo iš stipriųjų, bet ir ne paglostymas. Brian neišgirdo jokio garso, tiesiog suprato, kad jo ranka lūžo. Ne iš skausmo. Alkoholio pagalba Jake beveik nejautė skausmo. Smūgio pagalba, vaikinas krito ant žemės. Kelias akimirkas Brian tik mirksėjo, galiausiai nusprendė, kad jeigu jį partrenkė automobilis ir jis nejaučia skausmo, vadinasi jis mirs. Todėl ėmė ganėtinai keistai raukytis, stengdamasis, kad pradėtų verkti, bet tai, kad nelabai sekėsi. Išgirdęs žingsnius, Brian pagaliau paleido viso incidento metu rankoje laikytą kačiuką.
- Pasirūpink. Cūciku, - sutelkė paskutines jėgas tam, kad išspaustų šiuos žodžius ir kalė galva į betoną. Kelias akimirkas Brian buvo užsimerkęs ir apsimetė mirusiu, tačiau kantrumas niekad nebuvo viena iš Jake stipriųjų savybių. Ypač laukiant tokio dalyko kaip mirties. Brian pramerkė vieną akį.
- Kodėl aš nemirštu? - ramiu balsu pasidomėjo.

[[ Man grynai tas pats buvo, tik šuniukas xDDDDDDDDDDDDDD ]]

Niler netrukus lėtais žingsniais nusigavo maždaug ten, kur gulėjo vyro galva. Susirūpinusį žvilgsnį netrukus pakeitė įtarus. Paėmus katiną už sprando ir laikydama ore, Kim'ė kurį laiką vėpsojo į incidento auką mąstydama ar pastarasis girtas, ar tai ji sužalojo vyrui smegenis.
- O.. Tu to nori?- nesumodama ką daugiau pasakyt, moteris atsirėmė į mašinos šoną. - Baik žaist, stokis ir važiuojam į ligoninę. Tik nereikia jokių reikalų su advokatais, draudimu ir panašiais reikalais.
Purtydama galvą Landreau žvilgtelėjo į kelią. Jų laimei, pro šalį kol kas niekas nepravažiavo. Netrukus prisiminė, kad vis dar laiko katiną rankoj.
- Jis tavo?- paklausė nukreipdama žvilgsnį į padarą rankose.- Nepanašu, kad būtų prižiūrėtas.
Paleidusi katiną šalin, Kim nekantraudama ištiesė ranką vyrui.
- Naaaaagi. Stokis tiktai,- dar paragino.

Brian ignoruoja Kimę, aktyviai stengdamasis mirti, pakol ši pasielgia labai neapdairiai - paleidžia katiną. Metęs žudantį žvilgsnį į buvusią Niler, vyras neįtikėtinai vikriai, kaip tik ką miręs žmogus, apsiverčia ir ant keturių, remdamasis netgi lūžusia ranka, pasiveja katiną. Paėmęs jį į glėbį, gan sunkiai atsistoja ir nušlubuoja atgal prie Landreau.
- Dar vienas įrodymas, kad bobos vairuot negali, vos cūciko nepartrenkei, - sumurma, šiurkštokai, gerai, vos ne kailį plėšdamas, glostydamas kačiuką. Pajutęs šiokį tokį skausmą, Brian nuleidžia galvą į ranką, kuri ganėtinai keistai pakrypusi.
- Aha. Ligoninė būtų fainiai, - tyliai ištaria, niekaip negalėdamas nustoti glostyti padaro ant rankų ir nustoti spoksoti į savo ranką.

Labai tikėdamasi, kad vyras dar šiek tiek pragulėjęs ant kelio galutinai atsijungs ir buvusi Niler galės sutvarkyt jam ranką burtais ir nereikės jokių čia ligoninių, moteris kiek nepatenkinta tyliai nusikeikė, kai pastarasis nusivijo katiną.
- Ciūciką?! O dieve, aš Tau ir regėjimą sugadinau,- lyg tik to jai ir būtų trukę, Kim'ė vyptelėjo ir pasuko galvą į šoną. Suure, ji dabar galėjo mėgint jėga priverst avarijos auką atsijungt, bet šiek tiek prisibijojo kažką daryt, nes numatė, jog vyras dar būtų galėjęs kirst moterai atgal. Galų gale atsidususi, Landreau pasitraukė nuo mašinos.
- Važiuojam tiktai. Ir saugai katiną. Jei jis suplėšys mano odinį saloną..- nebaigdama sakyt, Kim'ė jau buvo apėjus automobilį ir pravėrus dureles.

Sulaukęs viliojančio pasiūlymo, Brian pagaliau sugeba atplėšti akis nuo savo letenos ir kačiuko, žvilgsnį sukoncentruodamas į Kimę. Vyras, pagaliau įsižiūrėjęs į Landreau veido bruožus, nusišypso ta tokia girtai kvailai patenkinta šypsenėle, lėtai palinguodamas galvą. Vaikinas neskubėdamas eina link keleivio sėdynės ir atplėšęs dureles, meta žudantį žvilgsnį į Nilerę. Ar bent jau kažkada tokia buvusią.
- Kokį dar katiną, šuniuuuuuukas čia.... - subamba, sėsdamas į automobilį. Vos tik įsipatoginęs, Brian apsižvalgo, kas, kad dėl staigiai pasikeitusio apšvietimo nelabai ką mato.
- Faini ratai, - lėtai palinksi, vėl pratęsdamas kačiuko kankinimą.

Vartydama akis Kim'ė įsėdo į automobilį. Žinoma, tas žudantis žvilgsnis jai nepatiko, bet dabar nusprendė nešokt į akis.
- Ratai,- prunkštelėjo sėsdama vidun ir uždarydama dureles.- Gal be įžeidinėjimų, ką?- akivaizdžiai supratusi pakeleivį besišaipantį iš jos Audės paprašė. Tuoj netrukus užkūrė variklį ir greičiausiai norėdama pasirodyt labai jau kieta motera vien savo vairavimo skill'ais, Landreau užsuko vairą visus 360 laipsnių, įjungus reverse taip efektyviai apsisukdama netrukus ištiesino vairą ir toliau jau pakankamai žmoniškai nuvažiavo keliu, prisimindama kažką apie žiobarų ligonines.