- Pala, tu - prancūzė. - išsižiojo Roro. Ji pasikrapštė galvą. - Dūd, kodėl neminėjai? - įtariai prisimerkė ir pradėjo svarstyt variantą, kad vėl pamiršo.
Tada ji išgirdo, kad ten visi pažįstami. Aurora atsiduso.
- Tu pažįsti ir... - pirštu suspaudaliojo visus mygtukus, žvilgtelėjo į galutinius skaičius ir mintinai viską sudėjo. - ... ir visus 2 328 158 301 168 žmones? - įtariai kilstelėjo antakį.

-Ne visus, bet tuos kuriuos šią akimirką pamačiau.-nusijuokė ji.-Šiaip aš sakiau kad esu prancūzė.-šyptelėjo.

-O kas jis toks?-paklausė.-Pažįstat Brian Kellerį?-susižavėjusi paklausė.

- Jis? Um... - gūžt petukais ir krypt galva. - Žinai, gal ir esu mačius. Pati susipažink. - palinksėjo.

-Čia rašo, kad jis iš Grifų gūžtos.-linktelėjo.

Roro suraukė nosytę.
- Nejuokauk. Fu. Grifai. - nusipurtė.

Ji šyptelėjo.Tada tarė:
-Aš čia pagulėsiu jei jūs nieko prieš.-ji užsimerkė.

- Prašom, gulėkit. - sukrizeno Aurė. Tada dirstelėjo į Mo, stovinčią ir žiūrinčią į vieną tašką jau kelioliką minučių.
- Dūūūd, gal tu pantonima užsiimi? - suraukė antakius ir pamojavo rankute jai po akim.

Kažką išgirdusi tolumoj šaukiantį kaip bejėgį paukštį pasimetusį, Mo akimirksniu sukluso ir rūpestingai suraukusi antakius, pasisuko bei ištiesė rankas į Rorą.
- Taip, brangioji, ko nori?

- Noriu paklaust, ar kartais nelankai pantonimos kursų.
Labai rimtai palinksėjo galva ir aphuginusi draugę, nubėgo prie kėdės bei padėjo kaulėtą subinaitė ant josios.

Mo kiek susiraukė, kadangi nesuprato kas čia per kursai, bet kadangi pamanė, jog juos lanko tikrai protingi žmonės (juk neveltui Rora to paklausė), Mo palinksėjo.
- Aišku lankau!
Išsišiepė.

Aurora išpūtė akis ir pakėlė antakius stogeliu.
- O dieve, Monica... - kreipimasis į draugę vardu žadėjo kažką negero. - ... Manau, kad tau reikia... Na... Apsilankyk pas psichiatrą. - labai rimtai užbaigė ir padėjo ranką ant jos peties.
Tada išgirdo Alisą ir žaibiškai atsisuko į ją.
- Neee, moterie, neik. - suklapsėjo. Buvo panašį į liūdno veido karžygį.

- Valiooo, meh iz winning. - Aurora išsišiepė.

Mo akimirksniu susiraukė.
- Psichiatrą, pff, nereik man pas jokį psichiatrą.
Įsižeidus burbtelėjo ir nestipriai stumtelėjusi Rorą, nužygiavo atgal prie sofos, ant kurios netrukus įsitaisė.
- Alice, tau viskas gerai?
Paklausė... *naujosios draugės* Alice, kiek anksčiau pastebėjusi jos silpną balso toną.

- Ne negerai, manai pamelavus viską nuo manęs nuslėpsi?
Kilstelėjo antakį ir garsiai prunkštelėjo perversdama akis.
- Išvarysiu iš tavęs visas piktąsias dvasias savo slaptu ritualu.
Pakilnojo antakius ir iš lėto prisiartino prie Alice. Kaip priedurnė pastrypinėjusi aplinkui jos sėdimą vietą, ėmė šūkaliot. Gerklinis dainavimas čia skaitos, šitaip berėkaudama pradėjo laužt įvairius klubinius judesiukus, pozas. Po gerų penkių minučių Mo apsiramino ir labai netikėtai sudavė (koks čia sudavimas, greičiau jau švelnus bakstelėjimas) Alice į pilvą.
- Vun piktosios dvasios, vun!
Sušuko baksnodama merginą. Baigusi savo ritualą, Mo atsitraukė ir iš lėto įkvėpė į viršų iškeldama rankas, iš lėto iškvėpė nuleisdama rankas.
- Kaip jautiesi?
Išsišiepusi paklausė.

- Matai kaip veikia?
Išsišiepusi pakilnojo antakius ir grįžo į savo vietą/

Mo net nespėjo sureaguot, atsisveikint, palinkėt neįkliūt Klastūnyno mafijai, o čia jau ir vėl Alice sedėjo savo vietoj.
- Ummm, tu jau?..
Suklapsėjo akym ir rankute perbraukė per savo riaudonius plaukus.
- Kas buvo?
Paklausė pastebėjusi kokia nerami yra mergina.