Susiraukia
-O su liežuviu tu čia atsargiau man,-linkteli
-Užtat aš manau

- Negi man liežuvi nupjausi?- šypt

-Pjaut nepjausiu,-šypteli
-Greičiau nukasiu,-išsišiepia

Pavarto akis.
- Tai eime ar ne?

-Einam,-linkteli, pagriebai Van už rankos ir dingsta

Ji nueina. Giliai kvėpuodama. Mąsto apie kokį nors lengvesnį būdą nusižudyti

Su knygą rankoje Vanille nusileido akmeniniais pilies laiptai ir įkvėpė gaivaus vakaro oro. Ji pasuko link ežero. Įsitaisiusi ant suoliuko toliau skaitė knygą.

Patsai sumąstęs pavaikštinėti, į gryną orą atsivelka Andrew. Nemėgdamas vienišumo ir tokių vat vienišų pasivaikščiojimų, vaikinas neria prie pirmos užmatytos personos - šiuo atveju Rose. Nė neperspėjęs, Andrew įsitaiso šalia jos ir nedrąsiai nusišypso.
- Labas. Nešalta? - pradeda nelabai žinodamas kaip pradėti pokalbį ir kaip nepasirodyti lomke.

- Sveikas, - nė kiek nenustebo pamačiusi Andrew ir nusišypsojo. - Ne, nešalta. Tu iš švilpynės? - žvilgsnis nukrypo į švilpynės ženklelį ant uniformos. - Nedaug tesutikau mokinių iš švilpynės. Ar dar yra mokinių šiame koledže apart mūsų? - pasidomėjo.

- Yo, kinda. Nors Švilpynės bendrabutyje nemiegojau jau porą savaičių, - sukikena, ranka perbraukdamas per ženkliuką.
- Apart mūsų... Wait, tu irgi švilpė? YEŠ! - sukrykščia ir stipriai ap'hug'ina merginą. Kiek ją paglamžęs, vaikinas atsitraukia ir labai staigia surimtėja. - Ne, čia mes kaip seksualinės... nū ne seksualinės, bet mažumos, - palinksi.

- Aišku, - nusišypsojo. - Gaila, kad mažai švilpynėje mokinių, - pasakė su giliu atodūsiu. - Kelintakursis tu? - paklausė.

- Nieko gailiško, labai krūtai, kai tenka vienam bendrabutyje lakti, - pa'smirk'ina ir paglosto per keistai išsipūtusią kuprinę, kurią jau spėjo nusiimti.
- Aaaš... ketvirtaaakursiiiiiis, - flegmiškai palinksi, užsispoksojęs į kuprinę. - O tūū? O tūūū geeerianti? - kilsteli antakį.

- Aš irgi. O maniau, kad alkoholis parduodamas tik pilnamečiams. Aš tai ne. negeriu... - atsakė.

- Žinai, aš gal jau eisiu į pilį. Pasimokinsiu kąnors, - šyptelėjo. - Buvo malonu paplepėti. Viso, - atsisveikino ir nužingsniavo į pilį.

Erelio akis atsigula visa pervargusi ant žolės.

Ateina čia ir atsiseda.

Išeina.

Atejusi atsiseda ant zemes ir ziuri i ezera kuris buvo toks ramus ir tylus atrode kad pavirsius tesiog tarsi stiklas. tada mergina eme kazka tyliai snabzdeti pati sau viena.

Ji atsitysia čia. Nusižiovauja, nuobodu...kaip visad jai.

Prie ežero lėtai atsivilko Aivė. Mergina buvo sumaniusi pasidžiaugti atgimstančia gamta ir šiaip. Atsipalaiduoti. Beeidama Aivė užmatė merginą. Kažkur tikrai matytą, tačiau nežinia kur.

Ji pakelia galva išgirdusi kažką. Žiūri į Ivy...galvoja kur matyta ši žmogysta

Pamaniusi, kad reikėtų pasisveikinti ir galbūt taip atgaivinti atmintį, Aivė prisiartino prie Jes.
- Sveika, - šyptelėjo.

Ši šypteli:-Ivy?-paklausia kiek nepatikėdama

Aivė sumirksėjo.
- Taaip, - lėtai palinksėjo galva. - Atleisk, neatpažįstu tavęs, - prikando lūpą.

Pasiziuri i dvi moteris atejusias bet neiissigasta o tik kreivai sypteli. kazka burba toliau tada papute ledinis vejas tarsi alsuotu tau i nugara pati mirtis.