-Gerai,-linkteli ir pasisukusi jį pabučiuoja.

Kelias sekundes tęsęs bučinį atsitraukia.
- Man tikrai jau metas, - šypteli.

Ji linkteli ir šyptelėjusi atsitraukia.

- Iki, - šypteli, išeina iš miegamajo. Nulydėjęs akimis svetainę, ją praeinant, sukrizena, galop išeina iš pastato.

Kaip ir žadėjo, nueina nors kiek aptvarkyt jo daiktus. Iškrovcusi vieną dėžę, randą kažkokią knygą ir ją atverčia. Įtaria, akd ten dienoraštis, bet smalsumas nugali. Viską perskaičiusi, užverčia knygą, rankos šiek tiek dreba. Išeina iš buto.

Jie pasirodo bute. Ella atsisėda ant sofos ir sukryžiavusi rankas ant krūtinės laukia ką pasakys Jules.

- Tu skaitei dienoraštį, tiesa? - turbūt retoriškai paklausė, nes atsakymas buvo aiškus - ant žemės numesta atversta knyga. - Atspėjau, - į ją dirstelėjęs nuivaipė. - Tu žinoma, manim nepatiksėsi, bet aš su ja išsiskyriau. Ką tik! Ji buvo man neištikima, kaip ir aš tau, ar aš jai.. - vaikščiodamas rataisa plink daiktų krūvą ėmė pasakoti. - Tas bučinys buvo draugiškas. Gaila, kad bare nieko nesigirdi, būtum mainim patikėjus.. Bet ką aš čia nusišneku, - sustoja nusigręžęs į langą priešais sofą, t.y. neatsisukęs į Ellą. - Ir taip aišku, kad manim netiki ir nesitaikysi, - prunkšteli atsitūpdamas prieš daiktų krūvą ir paimdamas lazdelę ir po vieną dangindamas daiktus į savo nuosavą namą.

Ella užsikėlė kojas ant sofos ir rankomis apglėbė kelius. Atrodė labai pažeidžiama, kas jai buvo nebūdinga. Atsidususi ji kovojo su savimi, širdis norėjo jam atleisti, atsiprašyti, akd perskaitė dienoraštį, tačiau protas nenorėjo tikėti tuo, ką jis sako. Coco sumirksėjo, akyse jau kaupėsi ašaros. Tik dabar suprato, kad jeigu nieko nedarys, Julian tuoj išeis iš jos gyvenimo taip pat greit, kaip ir atėjo.

Užskelian Ellai kojas ant sofos ir priglaudžiant kelius jam girdėjosi "tik įprastsa sofos girgždesys", kurių per gyvenimą jis girdėjęs tūkstančiais. Palinkęs prie daiktų krūvos jis net nepakėlė akių į langą, kuriame viskas atsispindėjo. Jis jau tvirtai manė, kad viskas baigta.

-Atsiprašau, kad perskaičiau dienoraštį. Tai.. tai buvo nemandagu. Ir kas tenai rašoma visai ne mano reikalas,-atsiduso. Ne jos charakteriui buvo atsiprašinėti, bet kartais tekdavo.

- Aš būčiau pasielgęs taip pat, - atsiduso, bet visgi dar į Ellą neatsisuko. Neturėjo jėgų tam vaizdui.

Ji nubraukė vieną skruostu riedančią ašarą ir užsimerkė

Pajutęs, jog viskas ali baigtis labai blogai, tėškė lazdelę žamėn atsistojo ir atsisuko į Coco. Priėjęs prie palaužtos merginos, apsikabino ją. Nieko nesakė, nereikėjo sugadinti žodžiaiis ir taip baisios akimirkos.

Coco užsimerkė, dar kelios ašaros nuriedėjo jos skruostais. Sudrebėjo jo glėbyje.

- Aš tavęs niekada nepiksiu, - po klių itin dramtiškų tylos ir ašarų minučų sušnabždėjo. - Tik tikėk manimi, - surijęs seilę, pats vos neapsiverkė stebėdamas Coco.

Ji linktelėjo ir viena ranka nubraukė ašaras. Pažvelgėį Julian

Jis nuleido akis, tvirčiau apglėbė Ellą.

Ella sumirksėjo ir šiek tiek nusiramino. Na, bent jau nebedrebėjo.

Pakėlė akis ir pažiūrėjo į kiek apsiraminusią Ellą, šyptelėjo. It seems to be alright again.

Ella išsilaisvino iš stipraus jo glėbio ir išėjo iš kambario. Grįžo nusiplovusi veidą, gi jos tušas buvo nubėgęs ir šiaip, atrodė baisiai.

- Štai kur mano Ella, - šypteli. - Jau ėmiau galvoti, kad vėl nebebūsim kartu, - vypteli.

Ji šyptelėjo ir atsisėdo ant sofos, bet prie Jules nesiglaudė, vis dar kkaip nejaukiai jautėsi.

- Vis dar pyksti ant manęs? - kreivai šypteli.

-Nee, nepykstu,-kreivai šypteli, nors tai ir ne visai tiesa.

- Supratau, - kiek susiraukia, nusuka akis į sieną.