- Sveika, - šiurkščiai, iš po stalo (taaaip, jis, kol Aprella miegojo, spėjo ir po stalu palįst) atsiliepė balsas. Tas balsas, aišku, buvo Turner'io,bet visai neatpažįstamai pasikeitęs, - suirzęs, gergdžiantis, agresyvus ir lėtas. Tiesą sakant, jis buvo labai nepatenkintas Fournier pastarųjų dienų elgesiu, ir neapsikentęs, nusprendė protestuoti.. savais būdais.

Įsipylusi į puoduką vandens, viską išmaišė ir palaukė, kol gėrimas nors truputį atvės. tada gurkštelėjo ir išėjo iš kambario. Atsisėdusi ant sofos, atsivertė žurnalą ir pradėjo jį vartyti.

Nusprendęs, kad visai neblogai būtų pažaisti katę ir pelę, Jules, tyliai atsistoja iš po stalo ir atsisėda ant kitos sofos, priešais Ellą, ir vyptelėjęs, suneria rankas, lyg ketindamas tardyti.

Baigusi vartyti žurnalą, Ella pakėlė akis ir pažvelgė į Jules. Tada kilstelėjo antakį.

Jules, iš tikrųjų dar nė nebuvo pasiruošęs "Tardymui", tad tylėjo. Tiesiog norėjosi, kad nors kartą per šias dienas Ella ištartų bent žodelytį, bet, iašku, jis to neparodė - net nejudėjo. Tik kvėpavo normaliu ritmu ir mirktelėdavo.

Nusprendusi, akd turbūt Jules nieko svarbaus pasakyti nenori, Coco gurkštelėjo jau pravėsusios kavos.

Dabar jau Jules kilstelėjo antakį. Laabai klausiamai.

-Kažką nori man pasakyt?-kilstelėjo antakį ir kiek susiraukė.

- Tiesą sakant, paklausti, - palinksi galva.

-Klausk,-paragino ir kiek susiraukė laukdama ką Jules pasakys.

- Ką aš tau padariau? - susiraukė, po dunkstelėjimo. Kaip ir prieš mėnesį, Juliano daiktai parsirado sveatinėje. Atidžiau įsižiūrėjus į jų krūvą, daiktai vienas po kito kažkur nyko.

-Tu.. išeini?-susiraukė. Taip, kelios savaitės jai buvo sunkios, dirbo daug ir panašiai, tačiau manė, kad Jules ją supranta.

Pagūžčiojo pečiais. Atceit "pirmiau atsakyk į MANO klausimą ,o tada AŠ jau pagalvosiu".

Aprella atsistojo ir prieėjo prie Jules:
-Tu man nieko nepadarei, tiesiog.. kelios pastarosios savaitės man buvo sunkios, atleisk.

-Sunkios? - prunkštelėjo. - Tokios sunkios, jog reikėjo ignoruoti, nė žodžio visas tris dienas neištarti? - susiraukęs Jules kiek šūktelėjo. - Tik bereiikalingų problemų pasidarė, - tyliai sumurmėjęs, suprunkštė.

-Aš tavęs neignoravau,-susiraukė šiuos žodžius ištardama šiek tiek garsiau/.

- O kaip paaiškinsi vakarykštį elgesį? - visai ramiai paklausė, pajutęs, jog situacija yra pilnai jo rankose. Juk jis išeis, o ji.. ka žinau, verks (?).

-O ką ten aiškint?-susiraukė ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.

- Kaip sau nori, - mostelėjo ranka ir daiktų krūva ėmė mažėti žymiai sparčiau.

Ji nusuko akis ir pažvelgė į sieną. Jeigu jis tikrai nori išeiti, jokie jos pasiteisinimai negali jo sustabdyti.

- Žinai.. aš to visai nenorėjau daryti. Bet toks jau gyvenimas, - gūžtelėjo pečiais.

-Vietoj to, kad pasistengtume visą tai išgyventi, tau tiesiog lengviau išeti,-tyliai ištarė.

Nugirdęs, ką sakė Ella, vyptelėjo.
- Žinoma lengviau. Esi vienas, nereikia rūpintis kitais, sukti plaučių, gali būti neįsipareigojęs, miegoti vienas, daryti bet ką kada nori, - atsistodamas paaiškino.

-Na, vadinas aš tau buvau tik problema,-tyliai pasakė ir atsisėdo ant sofos.

- Tiesą sakant, tu buvai tų problemų sukėlėja, - šįkart šypteli jau nesivaipydamas, bet kadangi buvo nugarą į Ellą, tai nieko jai neturėjo sakyti. Garsus "dunkst" pasigirdo viršuje. Daiktai grąžinti atgal.