Išgirdusi bumbtelėjimą ir netrukus žadintuvo čirškėjimą, pajudino akių vokus, tačiau neatsimerkė. Užsimiegojusi mergina rankelėmis ėmė ieškoti, mistiškai dingusios antklodės ir pagalvės. Koks skirtumas, kad po Kayos makaule gulėjo dar dvi pakištos pagalvės. Visa esmė ir logika slypi tame, jog jų patogumai primena į plytas, dvigubas plytas, trigubas plytas, plytų plyteles plytelaites. Vat Lukas turėjo pūkinę. Pačią švelniausią, minkščiausią, geidžiamiausią, pačiausią. Kadangi nerado jokio lobio, tyliai inkšdama galiausiai atsimerkė ir apsidairė.

Nenorėdamas girdėti jokių garsų sklindančių iš miegamojo, jau Luke tarškino indais ir niūniavo neaiškią melodiją. Duoninėj, ar kaip ten ji vadinas, susirado dar nesupelijusio batono, šaldytuve - šokoladinį kremą. Tai va, tarškino jis ten šaukštu į stiklainį, dažniau kremo ragaudamas šaukštu iš jo, o ne tepdamas jį ant batono. Kol patsai sau pusryčiavo, iškuitė spinteles, ieškodamas kavos ir cukraus. Susiradęs jau praplėštą kavos pakelį, netyčiom pusę išbarstė ant grindų. Taip pat netyčia į vieną iš puodelių kavos pripylė daugiau. Žymiai. Užvirus vandeniui, užpylė kavą ir šaukšteliais viską pamaišė. Kol rytiniai puodeliai gėrimo su kofeinu gausiai sau garavo, Luke į kriauklę sumetę šaukštus šaukštelius, atgal sukišo batoną, beveik tuščią šokoladinio kremo stiklainį, o likusį bardaką nusprendė sutvarkysiąs vėliau. Paėmęs puodelius, nuvairavo atgal į kambarį.
- Labas... vakaras?..
Kilstelėjo antakius pasisveikindamas su jau prabudusia mergina.

Dairydamasi akimis per visą patalpą, kas karčiais prisimerkdavo. Truputi ėmė miegas. Nusprendusi, jog turėtų būti diena ar bent rytas, pasiraižė. Atlikdama šią procedūrą, suskaudo pakaušį, todėl visą raižymosi eigą sustabdė ir giliai atsiduso.
- Vakaras...? - kilstelėjo antakį. - Tu tikriausiai juokauji, - burbtelėjo. Maivydamasi išlipo iš lovos ir atseit elegantiškai nužingsniavo prie lango. Pasistiebdama ant pirštų galiukų, atitraukė tamsiai violetines užuolaidas, išraižytas juodomis gėlėmis. Oho. Rimtai, kad vakaras. Pasimetusi laike, nutaisė buką mimiką.

Kayai atsukus nugarą, Luke pavaizdavo besimaivančią merginą ir pavartė akis.
- Padariau kavos.
Su plačia šypsena ištarė, atkišdamas puodelį žymiai stipresnės kavos.

- Aš negeriu kavos, - burbtelėjo, kitaip tariant trumpai drūtai atsakė, tik tyliu tonu, tačiau balsas skambėjo aiškiai, na bent suprantamai žmonių auditorijai. Kaip čia tvanku. Pagalvojusi apie tai, ėmė iš visų jėgų traukti už lango rankenos ((ką žinau, kaip ten vadinasi ji). Problema buvo tokia: nesisekė, nieko naudingo nepadarė, atstojo, rankas nusėdo darbo pūslės. Susinervinusi, tyliai sumikčiojo porą keiksmažodžių ir užtraukė užuolaidas. Nuleisdama akis žemyn, pastebėjo, kad yra be kelnių. Atseit nieko nematė ir pakėlusi galvą, ėmė linguoti save. Nuo pirštų galiukų iki kulnų ir atvirkščiai.

- Oh.
Akirmirksniu susiraukė. Na, paguoda bent ta, kad išnaudojo ne savo resursus. Paragavęs tos stipriosios kavos vos gurkšnį, daaar labiau susiraukė, jei tai įmanoma. Apsidairęs kur viską išpilt, priėjo prie vystančio augaliuko dideliu vazonu. Kol Kaya tvarkė langą, kavą išpylė, išspjovė, o tada ramiai įsitaisė ant lovos, gurkšnodamas savo. Stebėjo beprasmiškai besielgianią merginą.

- Aš nedejuoju kaip gyvatė.
Sumurmėjo, gurkšteldamas kavos. Stebėdamas Kayos elgesį, prisimerkė. Kaži ką ji čia dabar vėl sugalvojo.
- Varžtas mėtosi, ne tavo?
Kilstelėjo antakį, ranka mosteldamas į kažkokį mažą varžtuką besimėtantį ant grindų.

- Čia ne varžtas, o visas medvaržtis, kiek žinau tokius nešioji tik vyrai, - truktelėjo pečius.

- Tu nusišneki.
Sukikeno, abiem rankom suėmęs puoduką ir netrukus jį užsivertė, taip paslėpdamas pusę veido.

- Sakai? Jei nusišneku tai nebent tavo dėka, - gūžtelėjo pečius. Svyruodama į visas puses, tiksliau į abu šonus kaip karališkas pingvinas, varė prie Lukavičiaus. Žinoma tai buvo vaidyba. Galų gale, juk ji negirta, tai kam kraičioti jai? Mažai trūko iki tikslo, tačiau juk visada būna kliūčių kelyje. Užkliuvo už antklodės ir dribusi ant Luko.

- Kodėl elgies kaip ledinis pingvinas?
Prisimerkė Lukė, merginai pradėjus krypuot į šalis. Lyg nuspėjęs kad vyks, pustuštį puodelį padėjo ant naktinio stalelio ir žiovaudamasis iškėlė rankas į viršų, norėdamas pasiražyt, kai jam ant kojų iš niekur nusileido Kaya. Nustebęs keliskart sumirksėjo.
- Jei būtum aukščiau biškį...
Sumurmėjo, žiūrėdamas į veidu ant savo šlaunų gulinčią merginą. Suėmęs ją už pečių, kilstelėjo.

- Tylėk, šlykštale, - sumurmėjo. Viena ranka bandė pasiekti puodelį. Nors iki jo buvo gana toli.

- Ko čia krenti ant manęs? Nestabili biškį, nia?
Sukrizeno, vis dar šitaip už petukų laikydamas pusiau pakeltą Kayą. Jai ištiesus ranką norint pasiekt puodelį, sava galūne ją nuleido.
- Sakei kavos negeri.

- Ko čia kimbi? Užkliuvau už antklodės. Kiekvienam pasitaiko, - vos girdimai burbtelėjo ir suraukė kaktą. Galiausiai atsistojo. Vis dėlto nuėjo prie staliuko ir švelniai paėmė puodelį. - Dar pasiskųsi, gausi į snukį, - išdidžiai iškėlusi galvą, atsitraukė nuo lovos. Viena ranka aukščiau pasikėlė antklodę, kurią toliau laikė stipriai prispaudusią prie kojų, kita nešiojo kavos puodelį.

Ramiai priėmęs grasinimus, prisimerkęs linktelėjo. Maždaug "mes dar pažiūrėsim kuris kur ką gaus". Kai ana visai sau prie užpakalio prispaudė paklodę, pirmą kartą į tai rimčiau atkreipė dėmesį. Stebėjo kaip demonstratyviai Kayos klubai linguoja į šalis kai ji vaikšto.

Kaya padėjo kavos puodelį ant palangvės ir pakreipusi galvą, prisimerkė.
- O ką aš dabar naktį veiksiu?

Gašliu žvilgsniu nužvelgęs merginą, gūžtelėjo pečiais. Buvo galima aiškiai matyt, kad Luke vaidina, nes tas gūžtelėjimas ir vėliau pasirodžiusios raukšlės kaktoj išėjo žiauriai perspaustos.
- Ne mano problemos.
Tarė, kompensuodamas savo veiksmus.

- Čia Tavo kaltė, tai prašom ir sumąstyti! - riktelėjo.

Luke išlipo iš lovos. Šiandie jau antrą kartą. Iš lėto priėjo arčiau Kayos jai iš už nugaros, niekaip nesupratęs ką ji ten pro užuolaidas mato per langą. Rankomis apsivijo merginos liemenį. Neva tai padaręs su tikslu, suėmė jos paklodę, kuri iš tiesų smuko žemyn.

Visiškai nereagavo į Luko veiksmus. Ale buvo pripratusi.

Viena ranka atitraukęs užuolaidą, ta pačia ir atidarė langą, rodydamas Kayai kaip tai yra paprasta, ir niekaip nesuprasdamas, kaip jai tas nepavyko. Grąžinęs ranką merginai ant liemens, toliau tipo prilaikė paklodę, kuria ji prisidenginėjo ir padėjo galvą jai ant petuko.

- Ooo... turėčiau pasijauti... apgailėtina, beviltiška, kokį dar žodį pasiūlysi...? - sumūrkė.

- Prasta,, menka, silpna, vidutiniška... apgailėtina...
Gūžtelėjo pečiais ir nusijuokė.
- Ne ne, tiesiog į tai įeina 99% talento ir 1% darbo, todėl ne visiems pavyksta.
Šyptelėjo.

Pavartė akis ir stipriau prisiglaudė prie vaikino.