-Taip kaip ir pirmas ir paskutinis kartas kai aš kam nors įsipareigoju,-vyptelėjusi ji pakilo nuo lovos,-Taip ir žinojau. Žinojau, kad mane įskaudinsi, bet vistiek sutikau įsipareigot. Die, kokia aš kvaila,-papurčiusi galvą ji pažvelgė į šunį, kuris atėjęs į miegamąjį šiuo metu į juos abu spoksojo.

-Eeeech, Mila. Aš sakau tai labai nuoširdžiai. Tai buvo lažybos,-atsidusęs tarė ir prikando lūpą.

-Lažybos?-susiraukė. Papurčiusi galvą ji tyliai, tarsi pati sau sumurmėjo,-Die, kodėl aš dar tavęs klausausi..-atsidususi ji prikando lūpą. Vis dar neverkė, kažkaip sugebėjo valdytis.

-Mila. Atleisk. Niekada nesu atsiprašinėjęs merginos, nežinau ką pasakyt,-Leto prikando lūpą ir atgalia ranka perbraukė per susitaršiusius plaukus.

-Nereikėjo daryt nieko, dėl ko reikėtų atsiprašinėt. Po velnių, Jared, manęs nebuvo tris dienas, o tu sugebėjai išdulkint kitą! Die, kodėl negali naudot savo rankos?-susiraukusi ji griebė pagalvę ir ja šiek tiek apdaužiusi Jarę, tyliai atsiduso.

-Mila. Mila. Mila. Aš tau panašūs į tokį vyrą (Jarės veidą suėmė siaubas išgirdęs ką sako), kad naudočiausi.. savim?-kilstelėjęs antakį jis papurtė galvą, kai buvo pasislėpęs už pagalvės-kai Mila jį daužė pagalve. Vyras atsiduso ir tarė:
-Leisiu kiek nori daužyt, nes esu kaltas, ir suprantu ką jauti,-palinksėjo ir pažvelgė į merginos akis.

-Tu man panašus į neištikimą šunsnukį!-piktai sušnypštusi moteris numetė pagalvę kažkur ant žemės ir atsirėmė į sieną. Keista, kaip greit pasikeitė jos nuotaikos. Vos prieš akimirką buvusi žiauriai pikta, dabar ji pasidarė kažkokia apatiška.

-Mila! Nu baik, jau mane iškeikei, badei primušti, dar nesuspardei, bet jau greitai to, ar tau negana? Dar neišliejai pykčio?-atsidusęs Jarė pavartė akis ir prispaudė Milos rankas prie sienos, kad pastaroji nesimuistytų.

-Pykčio neišliesiu dar ilgai, patikėk manim,-vyptelėjusi ji pažvelgė į Jared rankas, kurios laikė jai priklausančias ir tyliai atsiduso,-Paleisk mane, J.

-Mila.. Nepyyyyyyk. Aš tave labai myliu. Labai labai,-palinksėjo ir pažvelgė į merginą. IŠgirdęs jos paskutinius žodžius, jis paleido rankas.
-Kaip nori..-pavartė akis ira tsisėdo ant lovos.

-Jeigu myli, tai kodėl taip pasielgei?-atsidususi ji priėjo prie lovos ir atsisėdo kitoj pusės. Stengėsi sėsti ant krašto, nes visai nedžiugino faktas, kad sėdi ten, kur gulėjo Jared su kažkokia boba.

-JEigu manai, kad nemyliu, gerai, viskas tvarkoj. Tik susirenku savo daiktus ir išeinu. Mane kęsti čia turėsi dar kokias dvi minutes,- Leto linktelėjo ir išsitraukęs nelabai naudojamą lazdelę, trumpu burtažodžiu supakavo lagaminus ir paėmęs juos į rankas, atsisukęs atgal, pamojavo merginai.
-Viso, Mila.

-Po trijų mėnesių-
Mila atėjo į virtuvę. Buvo ką tik prabudusi, todėl buvo susivėlusi ir po namus vaikščiojo tik su apatiniais ir liemenuku. Priėjusi prie kavos aparato, moteris beveik užsimerkusi pasidarė kavos ir atsidarė spintelę. Iš jos išsitraukusi vaistus, išsiėmė dvi tabletes.

Jarė, kuris jau kurį laiką gyveno savo bute, vienas, prisiminė, kad paliko dalį daiktų senąjame bute, ir su dideliu nenoru, prisistatė prie ex'ės durų, ir kelis kartus paspaudė skambutį.

Mila, išgirdusi skambutį, vis dar su tabletėmis vienoje rankoje ir stikline vandens - kitoje, nuėjo prie durų ir jas atidarė. Pažvelgusi į Jared, iš karto išgėrė tabletes ir krenkštelėjo:
-Um.. labas.

-Sveika, M. Noėjau paskambinti ir pranešti, kad atvyksiu susirinkti daiktų, bet prisiminaiu, kad ištryniau tavo telefono numerį,-šyptelėjo.
-Gali užeiti? Aš greitai? Tikiuosi tau netrukdau,-sukikeno.

Lėtai linktelėjusi ji pasitraukė nuo durų ir įleido Jared. Uždariusi duris, net nepasivargino jų užrakinti ir atsirėmė į sieną. Kol kas nieko nesakė nes bijojo, kad jeigu prasižios, neišleis nei garso.

Kiek susinepatoginęs nuo tokios ausis spengenčios tylos, vyras apsisuk oant kulno ir pažvelgė į Milą.
-Eeem, jei tu neprieštarauji, norėčiau likti... draugais, Taip, draugais,-linktelėjo ir pažvelgė į merginą.

MIla išplėtė akis, kai Jared'as jos paprašė likti.. draugais. Lefevre žinojo, kad draugystė gali baigtis meile, bet meilė draugyste.. Na, nieko nebus. Galiausiai linktelėjusi ji prisivertė šyptelėti.

-Tu neprieštarauji, ar ne?-nusišypsojo ir priėjęs apkabino Milą per kaklą, nes jis buvo aukštesnis nei mergina jo draugiškame glėbyje.

MIla krenkštelėjo:
-Ne, neprieštarauju,-prisuvertusi šyptelėti ji šiaip ne taip apkabino Jared ir užsimerkė, bandydama paslėpti ašaras.

-Negi Mila Kunis verkia apsikabinusi Leto? Keista?-kilstelėjo antakį ir atsitraukęs nuo Milos, pažvelgė į pastarosios užmerktas, tačiau ašarotas akis, ir prikando lūpą.
-Kas čia dabar?-tarė

-Nekreipk dėmesio,-nusišypsojusi ji nubraukė ašaras ir krenkštelėjo,-Kokius daiktus norėjai pasiimt?

-Nee, kadangi aš tavo draugas, turiu žinoti kas tau nutiko, Mila?-Leto kiek susinepatogino, kad stovi apkabinęs pusnuogę daugę, vidury buto. Vyras šyptelėjo ir prikandęs lūpą, nuibraukė ašarą nuo merginos veido.

-Nieko ypatingo. PMS,-šyptelėjo, garsiai ištardama pirmą į galvą šovusį ir pakankamai logišką pasiteisinimą.