Smitas pakreipė galvą spoksodamas į pistoletą. Kai ana užklausė apie kroksus, vaikinas su kiek per dideliu entuziazmu sukrykštė ir šoktelėjo į viršų.
- Fi, ei Fi, FIIII! - sumosikavo rankomis išsišiepęs. Sulaukęs menko "ką?", prikando lūpą ir nurijo seiles. - Fi, jei pasakysi kiek ant mano kroksų skylių, pasakysiu apie ką plepu, - sušnibždėjo, pakilnodamas antakius.

Fi kilstelėjusi antakius pažvelgė į de Smith'o kojas.
- Šaštai de Smith'ai, Tu stovi savo namuose, koridoriuje su kažkada buvusiai juodais, dabar kažkodėl atrodančiais beveik baltais batais. - lėtai išpyškino, ir aukščiau pakėlė ginklą. - Laukiu atsakymo. - pakreipė galvą.

- Kažkodėl, - bukai šyptelėjo, prisimerkdamas. - Lauki atsakymo? Ponia, gal galite pakartoti klausimą? - pakilnojo antakius bbž kelintą kartą.

Fi atsiduso.
- Tu ten ne toks durnas, kai Tave paveikia ugninė. - nekantriai sumurmėjo ir šiek tiek susiraukė. - Ko prisiuostei? - tyliai prunkštelėjo nenuleisdama ginklo.

- Aš? Ne durnas? Juokaaaaaaaauji, - sukikeno. - Ko prisiuosčiau? Skanūs tavo kvepalai... - ne į temą numykė. - O tu kur buvai?! Mane vieną palikai, išlėkei! Kodėl aš neklausinėju pas kokius bičus? A? - kiek per staigiai pakeitė balso toną.

Fi suklinksėjo.
- Neb.. nebūk juokingas. - prunkštelėjo ir pervertė akis. - Tu tikrai manei, kad aš pas kitą jau ėmiau ir išlėkiau? - kilstelėjo antakį ir vėl surimtėjo.

- Yo. Kodėl gi ne? - susiraukęs paklausė, patenkintas, kad pavyko nukreipti kalbą nuo jo narkotikų ir šiaip - jo.

- Die, Tu rimtai beviltiškiniškesnis negu visada. - pervertė akis, ir po sekundės nusičiaudėjo. Tada susiraukė. - Tu, ką rimtai uostai? - išsižiojo pagaliau įžiūrėjusi keistas detales - baltus batus, miltus, skęstančius Smith'o plaukuose ir panašiai. - Juk pats žinai, kad jeigu ką nors darysi virtuvėj, iš to išeiti gali tik vienas dalykas... - pavaizdavo didelį sprogimą. - So. - pakreipė galvą. - Iš kur gauni...? Atsiunčia, ar čia vietoj perki? - nekantriai apsižvalgė.

- Ne... aš nebevillilililtišnas, - staigiai sulinksėjo. Merginai ėmus čiaudėti, įkvėpė oro ir sučiaupė lūpas. Papurtė galvą.
- Kąąą? Nieeeeeeeeko aš neuoooooooostau, - susiraukė, nors viskas buvo aišku. - Geriau ateitum, nes aš tavęs pasiilgau, - treptelėjo kojele (trept trept kojele), bandydamas nukreipti kalbą.

Fi lėtai ir nepritariamai papurtė galvą.
- Išvyk dviem savaitėm, žmonės keičiasi kaip pašėlę. - susiraukė. - Tai iš kur gauni? - ryžtingai paklausė.

Smitas išleido gilų atodūsį ir jau ruošėsi atsikirsti, kai jo kišenėje ėmė skambėti mobilus. Atsikrenkštęs, vaikinas staigiai jį išsitraukė ir atvertė. Netyčia kažką nuspaudus, po visą kambarį pasklido kiek prikimęs Angel balsas. Vaikinas norėjo staigiai paspausti raudoną mygtuką, tačiau pamatęs ledinį Fi žvilgsnį, sustingo.
- Šaštai? Phew, pagaliau ten pataikiau... Norėjau pasakyti, kad... Tu šūdžiau! Jei nebūčiau radusi tavo riūžavų marškinėlių, būčiau pamaniusi, kad pro atrakintas duris koks asilas įbėgo ir pasinaudojo manimi... Tarp kitko, marškinėlius pasilieku, - sukikeno. - Anyway, dar liko kroksų, lauksiu tavęs šį vakarą. Aha... kas čia dar. Ai jo, Šaštai, durexų ar dar kokių nepamiršk, nes tu žinai... Neįsižeisk, bet aš prieš abortus, o taviškiai baisiai judrūs... Na žinai... Juk katastrofa būtų VisaGriaunantisAngelasNuostabusis + tu. Tarp kitko... Ėėė, o ko tu tyli?
- Fi...
- Aš ne Fi, tu sukakotas... Emm... Ai, o kaip Fi? Tikiuosi nesusidėjo vėl su kokiu Kaulu? Nes... Jeigu ką, tai aš vėl jį norėsiu nudėti. Tai SMAGU! Ai, nereikia pasakoti, tu juk žinai.
- Fi... grįžo...
- Daiktų pasiimti? Ai, dabar staigiai bėgi į spintą, pasijami tą juodą jos suknelę, pasikiši po marškinėliais, pasakai Fynui, kad tu nėščias, be suknelės NEATIDUODI. Girdėjai? Nuo dabar ji MANO.
- Ne... ji grįžo namo.
*tyla*
- TU #$%&%^&%^&%^%&^%&^#$@#@$#!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!
Smitas, visą laiką kalbėjęs sustingęs, žvilgsnį nukreipęs į Fi ir tik vos vos pasukęs galvą į Angel balsu prakalbusią susisiekimo priemonę. Angel tik spėjus pradėti keiktis, Aštas staigiai užvertė telefoną ir vis dar sustingęs, žiūrėjo į Fi, laukdamas jos reakcijos.

(( Ag, nepyk. :DDD Fi, irgi nepyk, bet reikia nustoti Tu uostai. Ne aš neuostau. Tu uostai. Ne aš neuostau... :DD ))

[[ Nepykstu. Nieko geriau net nebūčiau sumąsčius. Ačiū Dievui už Taviškes smegenis. xDDDDDDD ]]


Fi pakraupusi stebėjo telefoną de Smith'o rankoje, su, mergina neabėjojo, Eindžialės balseliu.
- Tu... Tu juokauji...? - tyliai sumurmėjo ir iš drebančių rankų iškritęs ginklas garsiai sutrenkė grindis. - Tu ir... Tu ir ji...? - nesupratusi paklausė. - Bet atrodo, to... to ir reikia tikėtis... Ar ne? Juk tokia blondinų prigimtis... - susiraukė.

Atrodo viskam pasiekus aukščiausią tašką, vaikinas visai nebejautė ką daro ir žengęs kelis žingsnius, Aštas tikrai ne švelniai sugriebė besisukančios eiti Fi dilbį ir truktelėjo į save.
- Aš maniau, kad tu palieki mane. Tu nieko nepaaiškinai... - sušnabždėjo. - Nebandyk manęs palikti, - ganėtinai grėsmingai užbaigė, visa kūno kalba šaukdamas, kad jam pzdc ir jis belenką padarys.

Fi su pykčio ašarom akyse nužvelgė Smith'o ranką, sugriebusią jo riešą.
- Nepradėk. Nes dėsiu į snukį. - iškošė ir staigiai ištraukė ranką. Tada priėjo prie tų pačių lagaminų. Giliai įkvėpusi pabandė nusiraminti, nes noras išmalti de Smith'o snukį vis kilo. - Pakeliui į čia gavau naują užduotį, bet būtų reikėję pradėti tuojau pat. - sumurmėjo imdama rankinę, ir užsimesdama ant peties. - Norėjau pasakyti ne, vien dėl Tavęs, nes tos savaitės buvo beproto ilgos be Tavęs. - ašarų akyse dar padaugėjo. - Bet dabar... dabar tas darbas atrodo dar patraukliau. Vis dėlto Maliorkas... - tyliai atsiduso. - Ką gi, sėkmės... - pagriebusi lagamino rankeną, išėjo pro duris. Spartindama žingsnį išsigandusi dėl dvejopų mičių - pulti atgal į de Smith'o glėbį, ar pulti atgal ir išmalti de smith'o snukį, atidarė mašinos bagažinę, sumetė lagaminus, atsisėdo, ir drebančiom rankom suspaudusi vairą rovė lauk iš garažo. Manvruotai apsukusi mašiną, nuzvimbė.


[[ Vo. Laisvas kelias. ]]

(( AHHHH, kaip man Aščiaus gaila. Ir Fyno gaila, bet Aščiaus labiau, vyrams labiau prijaučiu. :DDD ))

- Fi, - labai tyliai ištarė, jausdamas, kaip mergina slysta jam iš rankų. Vaikinas klausėsi jos tiesiog pasidavęs, supratęs, kad visiškai susidirbo, kad jo gyvenimas dabar jau tikrai fucked up.
Fionai ėmus žingsniuoti link automobilio, Aštas norėjo bėgti paskui buvusią Smith, sulaikyti ją, apkabinti, nepaleisti, atsiprašyti, elgtis kaip visada po tokių atvejų, tačiau... tai būtų buvę beprasmiška. Išgirdęs automobilio burzgimą, galų gale tolstantį, Smitis įrėmė galvą į sieną ir užmerkė akis. Netyčiomis aišku, Ašto veidu nuriedėjo vos viena ašara. Dabar nebuvo prasmės jam žliumbti bandant įrodyti, kad jis tikrai nori turėti merginą šalia, kad ji jam svarbi. Tiesiog nebuvo prasmės žliumbti, mažinti skausmą, gyventi. Norėjosi atsijungti.
Atmerkęs akis, vaikinas kumščiu trenkė į sieną, taip išliedamas visą susikaupusią jėgą, kurios vos neišliejo ant pačios ex. Vaikinas atsitraukė ir lėtai, beveik kaip negyvas nužingsniavo į virtuvę. Susidėliojo kelias dozes, užgėrė ugnine - atsijungė.

[[ Ech. Kaip jų gaila... :isteric: ]]

Sumokėjusi taksistui žiobariškais pinigais, Lorra Glenn Carter išlipo iš automobilio padedant vairuotojui ir pasiėmė iš jo rankų savo daiktus, ji švelniai ir padėkojančiai šyptelėjusi ėmė švaistytis baltąja lazdele. Smith'o namuose Lorra nebuvo jau seniai, tad bijojo, jog nebepažins kelio iki įėjimo. Šmirinėdama tarp žmonių ir gatvės stulpų, Glenn perkopė keturis stačius laiptukus, kol nosimi atsirenkė į duris. Kilstelėjusi ranką tris kart pabeldė ir ėmėsi laukti.

Kadangi patsai Smitis paskutiniu metu buvo nesavas labiau nei visada, todėl viską skandino alkoholyje, o to pasekoje tris penktadalius pagirių praleisdavo stovėdamas po lediniu dušu. Dabar vaikinas kaip tik stovėjo prieš veidrodį, šalindamas ilgiau nei kelias dienas ant smakro ir kaklo užsibuvusius plaukelius. Buvo pusiau apsirengęs, su džinsais, o jo oda dar kvepėjo vandeniu ir kažkokia itin skaniai kvepiančia kosmetine priemone, naudojama maudantis po dušu (pamiršau kaip vadinasi :DDD). Vos tik nugirdęs beldimą, Smitis užbaigė kosmetinį remontą ir paskubomis užsimetė marškinius. Besagstydamas sagą po sagos, Aštas nusigavo iki durų, kurias staigiai pravėrė. Kelias akimirkas vaikinas stovėjo šiek tiek sutrikęs, suraukęs antakius, kol jo išraišką pakeitė nuoširdi ir džiaugsminga šypsena - namai be žmonos buvo tikras pragaras, o tai, kad jo globotinė pagaliau parsirado teikė vilčių, jog padėtis keisis.
- Lo! - itin džiaugsmingai ištarė merginos vardo trumpinimą. Tai, kad balsas nuskambėjo džiaugsmingai, netgi per daug, tik įrodė, kad tai šiek tiek suvaidinta. Net pats krūptelėjęs nuo to dirbtinumo, Aštas staigiai paėmė daiktus iš Glenn rankų ir vieną ranką uždėjęs merginai ant nugaros, nusivedė ją į netoliese buvusią virtuvę, žinoma prieš tai koja užvėręs duris
- Pagaliau tu čia, - kur kas natūraliau, nuoširdžiau ir švelniau ištarė, sukraudamas Carter daiktus ant stalo. Smitis jautėsi kiek nejaukiai. Tikrai ne dėl Glenn negalios - prie jos vaikinas spėjo priprasti šiai tik gimus. Tiesiog jiedu labai ilgai nesimatė ir visiškai nebendravo, atnaujinti santykius iki tokio lygio kokie jie buvo ankščiau buvo ganėtinai sunku. Po trumpos pauzelės, Aštas grįžo prie Carter ir įdėmiai ją nužvelgė.
- Po velnių, tu taip paaugai, kaip aš tavęs pasiilgau, - linksmai išsišiepęs apsikabino Lorrą. Pamaigęs merginą glėbyje, atsitraukė ir daug maž parodė kurioje vietoje yra kėdė, švelniai, labai švelniai stumtelėdamas Lorrą link baldo.
- Išalkusi? Galiu ką nors... pagaminti. Ką nors, - išsišiepė. - Tiesa, kas naujesnio, pasakok, kaip sekėsi?

Vos išgirdusi, nors ir dirbtinai nuskambėjusį, bet šitaip išsiilgtą krikštatėvio balsą, Glenn veidą pagaliau nuspalvino plati šypsena. Mergina leidosi vedama į namus, kuriuos sunkiai pati beatpažino. Vaikystė ji čia iššniukštinėjo kiekvieną kamputį ir mintinai žinojo kelius į kiekvieną kambarį, mintinai žinojo visus kambarių baldus. Dabar, kiek spėjo pajusti ji pati, buvo gerokai pakitęs. Susiradusi kėdę, ji patogiai ant jos įsitaisė ir dar sykį šyptelėjo.
- Gali nesivargint, visai neseniai paužkandžiavau.
Įkvėpusi šiek tiek alkoholiu dvelkiančio oro, mergina sukosėjo ir delnais persibraukusi veidą nevalingai nusipurtė.
- Man sekas prastai. Darbo vis dar negaunu. Su tėvais nebendrauju. Draugus visus palikau kažkur anapus, - viską išdėstė lyg paprastą dalyką ir gūžtelėjo pečiais. - O kaip sekasi pačiam?

Aštas įsitaisė ant spintelės, kuri jau keli mėnesiai buvo naudojama kaip baras ir vietelė Smito subinaitei priremti. Mąsliu žvilgsniu ir žinoma apie apėmusius švelnius jausmus bylojančia šypsenėle pasidabinęs, vaikinas kiek pakreipė galvą.
- Jei kada bus noro - galiu parūpinti darbą Hogvartse, - gūžtelėjo pečiais, pasisukdamas į šoną, kur stovėjo alaus buteliukų. Pirštais pravedęs tuščių buteliukų kaklekius, pagaliau išsirinko vieną dar neatidarytą. Aštonas sustingo, merginai uždavus klausimą. Žvilgtelėjęs kažkur į viršų, į laikrodį, vaikinas vėl grįžo į pradinę padėtį. Pasiukojęs buteliuką rankose, Smitis atlupo kamštelį.
- Na... - nesmagiai nutęsė. - Žmona ligoninėje po Adam'o susprogdinimo, netekusi atminties, be trečio mano vaiko, o man kaip visada palikti didžiausi namai užsidepresavimui, - išdėstė tokiu balsu, lyg tai būtų pats nesvarbiausias dalykas, apie kurių neverta net kalbėti. Balsą sakant paskutinius žodžius šiek tiek užspaudė. Gurkštelėjęs alaus, Aštas pasiukojo buteliuką rankose.
- Papasakok daugiau, - staigiai nutraukė trumpą pauzelę, aiškiai norėdamas girdėti Lorros balsą.

Sulig kiekvienu Ašto ištartu skaudžios realybės žodžiu, mergina gailėjosi, kad vis dėl to paklausė tokio klausimo. Užvėrusi sunkius akių vokus, mergina bandė įsivaizduoti kalbantį vyriškį. Niekada jo nematė, bet žinojo, kad jis išskirtinis. Kažkuo. Lėtai pakilusi nuo kėdės, Lorra atsargiai žengė vyriško, gilaus balso link, ir, galbūt šiek tiek nerangiai, uždėjo ranką jam ant peties ir padrąsinamai jį spustelėjo.
- Pabūsiu tavo antidepresantu, - tyliai sukikenusi, mergina nusišypsojo.
Išgirdusi Smith pageidavimą, ji gūžtelėjo pečiais.
- Ką galiu pasakyti dar? Buvau įsimylėjus... - mergina sudrebėjo ir nebetarė nė žodžio.

Merginai pakilus, Ashtas pagaliau pakėlė akis nuo tyrinėtos buteliuko etiketės. Smitas seniai jautė tą tokį žmogišką artumą, nuoširdų prisilietimą, todėl jo kūnu pereina švelnus šiurpuliukas. Šyptelėjęs, vaikinas uždėjo savąjį delną ant Glenn rankos.
- Seniai reikėjo. Iš alkoholio ne koks vaistas, - vis dar su šypsena pakraipė galvą. Merginai pranešus apie meilę ir, spėjo Aštas, nelaimingą, vaikinas suėmė Lorros delną, tuo pačiu jį dar ir patraukdamas nuo peties.
- Pasakyk man jo socialinio draudimo numerį ir per artimiausias dešimt minučių jis atsiims už tai ką padarė, - labai ramiu, netgi švelniu balsu išdėstė.

Pajutusi šiltą Smith delną, mergina virptelėjo ir nusišypsojo.
- Šiuose namuose trūksta moteriškos dvasios. Jei ne matau, tai tikrai užuodžiu.
Nusijuokusi iš paskutinės Ašto pastabos, Lorra gūžtelėjo pečiais.
- Tai kad nieko ir nebuvo... Bent jau to, ko tikėjausi. Nors geriau pagalvojus - ko gali tikėtis akla mergina... - nusijuokusi saviironijos pripildytu juoku, ji pridūrė. - Mano atveju tai buvo tiesiogine to žodžio prasme "Akla Meilė".
Mergina švelniai spustelėjo taip ja besirūpinančio žmogeliuko ranką ir užsimerkusi nusišypsojo.
- Tas šuns kakis nevertas, kad dėl jo suktum galvą, kaip jį pamokyti, - švelniai pridūrė ir pirštais perbraukė jo plaukus šiek tiek paveldama.

- Fi miega bare, o kai grįžta alkoholio kvapas tikrai neišgaruoja, - linksmai nusijuokė, tačiau jo šypsena labai greit išgaravo, šiai ėmus kalbėti.
- Po velnių, Lorra, nenusišnekėk. Tu esi viena iš gražiausių mano kada nors matytų merginų, o atsižvelgiant į tai, kiek aš jų esu matęs - tai labai didelis komplimentas. O ir jeigu taip - ne vien išvaizda svarbi. Tai, kad tu nematai nieko nereiškia, tas vaikinas buvo tikras šūdžius, jeigu sugebėjo tave įskaudinti, - kiek susierzinęs, su aiškiai juntamu užsidegimu ir netgi švelniu pykčiu prabilo vaikinas.
- Bet jeigu tik kada persigalvosi... Man tikrai nesunku, vienas malonumas, - sukikeno, pastatydamas alaus buteliuką kažkur šalia.
- Tiesa, kaip mintys dėl mokslų? Tikrai nenori grįžti ir pratęsti? - kilstelėjo antakį, jau šiek tiek surimtėjęs.

Skaniai besijuokdama iš pirmųjų frazių akimirkai nutilusi, ir visa virpėdama nuo girdimo užsidegimo vyriškio balse, ji nusišypsojo, kone nuoširdžiausia savo šypsena.
- Na, jei jau taip sakai, galbūt iš tiesų esu visai nieko, - užbaigusi frazę ironiška gaidele, mergina suraukė kaktą išgirdusi jo siūlymą.
- Na, nežinau... Gal... Bet aš ten sukelsiu šitiek rūpesčių! Įsivaizduok, sėdžiu kerėjimo klasėj, ir neduodu ramybės klausinėdama šalia sėdinčių klasiokų: ar iš mano lazdelės išskrido paukščiukai?
Nusijuokusi iš tokio palyginimo ji atsirėmė rankomis į spintelę ir nurijusi susikaupusias ašaras gūžtelėjo pečiais.
- Nebenoriu "Baltos Varnos" sindromo...