Smith'as vis dar stovi pasidabinęs ta dirbtine šypsena. Nusprendęs, kad dar per anksti atversti kortas, linkteli.
- Žinoma, esu velniškai išalkęs, - tarsteli, nenuleisdamas akių nuo Chapellės peilių rankose. Kiek giliau įkvėpęs, apeina Di ir nužingsniuoja į valgomąjį.
- Kaip sekėsi darbe? - kuo natūraliau paklausia.

Vien nuo to susitvarkys, Smithui visi plaukai pasišiaušė.
- Panašiai. Lengvos, nereikšmingos problemos, - sumurmėjo, aiškiai pabrėždamas nereikšmingos. Jis pats bandė tai sau įrodyti. Pamatęs, kaip Di mosuoja peiliu, išpūtė akutes ir apėjęs stalą, lėtai perėmė peilius iš Di. - Leisk, padėsiu. Turbūt labai pavargai, - šypteli pabaigdamas pjaustyti duoną

Smith'as, baigęs pjaustyti duoną, kiek sustingsta, stebėdamas Di veiksmus. Padėjęs peilius kiek arčiau stalo krašto, įsitaiso kėdėje. Keletą akimirkų žiūrėjęs tiesiai į Di akis, įsideda mėsos gabalą. Lėtai atsipjovęs nedidelį gabaliuką, įsideda jį į burną. Ir lėtai apsimeta, kad kramto. Neva nurijęs, nuo stalo paima servetėlę. Typo lūpoms nusivalyti, tačiau valydamasis lūpas, sugeba visą, Smith'o spėjimu užnuodytą maistą išgabenti į servetėlę.
- Mmm, nauji prieskoniai? - kilsteli antakius, aiškiai jausdamas dar vieną - chemikalų skonį burnoje.

Smithas vyptelėjo ir atsistojo, pagriebdamas vyno butelį. Priėjęs prie Di, neva norėdamas jai įpilti vyno, sustojo. Keletą akimirkų žiūrėjo tiesiai į Di akis. Į galvą šovus nuostabiai idėjai, kaip pasiimti pistoletą, lėtai atpalaidavo pirštus, leisdamas atidarytam buteliui išslysti iš rankų.

[[ Taip! ]]

Staigiai nuleidęs akis į žemę, labai greit sureagavo.
- Aš sutvarkysiu! - staigiai apsisukęs, labai greitu žingsniu nulėkė į kitą kambarį. Priešingą, nei nulėkė Di. Atidaręs paveikslą, išsitraukė iš ten pistoletą ir užsitaisė.
- Mažut? Kur tu? - šūktelėjo, laikydamas pistoletą paruoštą kulkos paleidimui, lėtai vaikščiojo po kambarius. - Baby?

[[ Nesvaaaarbu. xDDD ]]

Išgirdęs, kad užkuriamas automobilis, išlėkė pro duris, kur pamatė tik Di automobilio galą, dingstantį už posūkio. Nusikeikęs, Smith'as pasuko trumpesniu keliu - per kiemus.

[[ Tu rašyk kelyje, aš ten jau tada atrašysiu. xDD ]]

Į kiemą parsibaidė Smithas. Girtas kaip tapkė, krizendamas iš oro, iš kažkur parautą riūžavą mersą palikęs už kelių gatvelių, visas išsivoliojęs sniege, o kas kiečiausia - su panašaus girtumo blonde ant rankų. Įvirtęs pro duris, Ashtas netgi blogai jas uždarė. Krizendami, besibučiuodami ir panašiai, jie nusigabeno iki miegamojo, kur pamažu ėmė nusirenginėti ant Smitho ir Chapellės lovos.

Smithas, išgąsdintas didžiulio bumbtelėjimo Di išvertus duris, taip krustelėjo, kad netgi išsivertė iš lovos. Supratęs, kas vyksta, staigiai pakilo ir sustingęs įsižiūrėjo į Di, bandydamas velniškai greit sukurpti ką nors... Ką nors. Kadangi mąstymą trikdė blondinės klyksmas ir išgertas alkoholis, Smithas lėtai įkvėpė.
- Viskas ne taip kaip galėjo pasirodyti. Jii... mano seniai mirusi pusseserė, - sulinksėjo, vis dar stovėdamas sustingęs. Ačiū Dievui, jie dar net nebuvo įpusėję veiksmo, so Smithas stovėjo dar su džinsais, tik, kad diržas buvo atsegtas.

- Auč, - tyliai murmtelėjo Smithas, blondinei susmigus. Vėl sukoncentravęs visą dėmesį į Di, lėtai ėmė eiti prie jos.
- Viskas gerai, mes juk buvom susipykę, - ramiai kalbėjo, nors liežuvis žiauriai vėlėsi. Jam netgi vienodai buvo dėl pistoletą nutaikyto į jį.

- Aš juos tada visus nušaučiau, vat kaip tu tą... nū tą negyvėlę mūsų lovoje, - nelabai aiškiai suvapėjo, imdamas po truputį slinkti paskui Di ir bandydamas surasti jos akis, kad galėtų žiūrėti į jas.
- Juk nesiruoši mane nukalti ar dar blogiau... palikti? - suraukė antakius. - Juk tai tik negyva pusseserė mūsų lovoje, - pabandė nusijuokti.

Smithas žiauriai žiauriai stipriai prikando lūpą. Tik po keletos sekundžių, kai Di jau buvo apačioje, jis susigaudė kur yra. Nusikeikęs, vaikinas pasileido paskui ją. Kadangi buvo girtas, po daug griuvinėjimų prisivijo tik jau Chapellei esant lauke. Nestipriai sugriebęs jos ranką, Smithas giliai įkvėpė. Lauke pustė, buvo apie -15.
- Di, nepalik manęs... - tramdydamasis, kad netyčia nepradėtų žliumbti, sumurmėjo.
- Nepalik... Juk... Juk žinai, kaip būna, kai aš prisigeriu, - numykė, bandydamas nulaikyti Di.

- Nebandyk manęs palikti, - ignoruodamas Di žodžius sumurmėjo, jau iki kraujų kramtydamas lūpą. Lyg to dar būtų neganą, Smithas parkrito ant kelių.
- Nebandyk manęs palikti, - pakartojo savo žodžius, stipriai laikydamas Di už rankos.

- Nebandyk palikti manęs, - kaip užsikirtęs kartojo ir iš akių pradėjo ašaros riedėti.
- Nebandyk palikti manęs, - dar kartą pakartojo nurydamas seiles. Jis, būdamas tokios būklės tikrai nušoktų nuo stogo su virve ant kaklo, jei Di išeitų.