Smith, po El išsireiškimo, sukikeno, trumpam nuleisdamas galvą į treningo rankoves, kurias šiaip ne taip atsiraitojo. Vyras vėl grįžo prie ant spintelės sudėtų ingridientų ir iš kažkur išsitraukęs dubenį, pradėjo jame gaminti tešlą vafliams. Apsimetė, kad yra labai susikoncentravęs į gaminamą dalyką, tačiau vis vien sugebėjo pastebėti El žvilgsnį. Vos tik ši nusisuko, Aštas dar kartą sukikeno ir vis dar su šypsena įsižiūrėjo į El.
- Tu tokiaaaa girta... - išsišiepė, vėl susikoncentruodamas į tešlą. - Man patinka, reikės dažniau tave nugirdyt, - pakilnojo antakius.

- Ėėj, ne tokia jau ir girta.-įremia pavargusią galvą į viršutinę spintelę.
- Beje, mane nugirdyt netap jau ir lengva.-kilstelėjo vieną pirštą žiūrėdama į dar nelabai gražiai atrodančią tešlą.

- Ryt bus proga išbandyt, - patenkintas sukikeno. Tada, visai netyčia atsiminė, kad jis turi šiokių tokių burtininko sugebėjimų, kas, kad senokai naudotų. Jau eidamas link El, vyras išsitraukė burtų lazdelę ir ja mostelėjęs, privertė tešlą maišytis pačią. Medienos gabalą įsikišęs atgal, Smith pribinzeno prie pat Elenos ir lyg niekur nieko prisitraukė ją prie savęs, taip ją nutempdamas vos ne ant pačio spintelės krašto. Sudėjęs rankas jai ant nugaros, Aštonas nežymiai pakreipė galvą.
- Girta. Žiauriai girta. Jeigu nebūtum girta, jau seniai vartyčiausi ant žemės po to, kai tavo koja būtų pabuvojusi mano klyne, - išsišiepė, dabar jau nebe taip stipriai tramdydamas save. Vis vien, žinojo, kad nesusilaikys, kai čia pat sėdi tokia mergina ir dar taip mažai prisidengusi.

- Svajok,-prunkštelėjo atsakydama į pirmąjį Ašto sakinį.Jam taip prisiartinus, Elena išklausė, tada linktelėjo.
- Gal būt, bet žinok kad ir girta galiu savo kojų nevaldyt.-sukryžiavo rankas.Pakilnojo antakius vaizdžiai užsimodama koja.

Smith, po tokio El veiksmo, linksmai sukikeno ir nutempęs rankas nuo merginos nugaros ant jos kojų, sukryžiavo jas sau už nugaros.
- O aš girtas galiu daug daugiau ko nevaldyt, - šyptelėjo ir daugiau nebetampęs nervų nei sau, nei El, palenkė galvą ir įsisiurbė į Matthews lūpas, tuo pačiu ir uždėdamas delnus ant jos liemens.

Aiškiai kiek nublokšta bučinio trinktelėjo galvą į spintelę.Tada trumpai atsakiusi stumtelėjo jį nuo savęs.
- Aš irgi.-labaaaai silpnai dėjo koja į Ašto tarpkojį kikendama.

"Gavęs" į tarpkojį, Smith nutaisė itin nustebusią veido išraišką, išpūsdamas akis.
- Tuuuuuu... - sukikeno jau vėl norėdamas eiti į artimesnį kontaktą atidaužant Eleną, kaaaai... bang, šalia išsitaškė ta pati automatiškai besimaišanti tešla, nuklodama viską aplink save kelių metrų atstumu. Atsižvelgiant į tai, kad Smith ir Elena stovėjo beveik šalia dubens... Tiesa tai nebuvo pabaiga, Aštui išsitraukus lazdelę ir norint sustabdyti ore besisukantį dubenį, tas nelabai paklausė naaa irrr... žodžiu, ten viskas aplink taškėsi žiauriai, iš spintelių daiktai pradėjo krist, visur tešla, niekas Smith lazdelės nebeklausė... Vis dar besijuokdamas, Aštas paėmė Eleną ant rankų ir tiesiog išsinešė iš virtuvės, į netoliese buvusį kažkokį kambarį, ten su židiniais, foteliukais, sofutėm, knygų lentynom ir panašiai. Pastatęs Eleną ant žemės, Aštas dar kartą nusijuokė.
- Super, tu kaip koks nelaimių magnetas, - išsišiepė, eilinį kartą visą kaltę suversdamas Elenai. Atsiminęs, kad jo visas veidas vis dar tešluotas, vyras paprasčiausiai nusimovė marškinėlius ir nusivalė veidą ir rankas į kažkurį švaresnį plotelį. Nutėškęs marškinėlius kažkur į kampą, Smith'as uždėjo rankas ant El šonų ir prisitraukė prie savęs.
- Kur mes ten baigėm? - nežymiai pakreipė galvą, vis dar su šypsena.

Pradėjus taškytis tešlai, Elena prisidengė rankom veidą ir kvykavo su kiekvienu lašeliu ant jos rankų, kojų, nugaros.Keik paspurdėjo, ir net nesuprato kaip atsidūrė netoliese buvusiam kambarį.Lėtai atidengė akis.
- Dar sakei, kad moki gamint.-spjovė smitui kiek įžūliai šypsodamasi.Nusekė Aštą akimis.
- Naa..Manau ta vieta kai aš dėjau tau į tarpkojį.-primerkė vieną akį, tai buvo girtumo ir mieguistumo ženklas.Elena kreivai šyptelėjus, pradėjo po truputį merktis, kol galiausiai buvo kone viena koja sapnų karalystėje, kita - čia, namuose.Elena lyg ir bandė save ragint atsimerkt, bet kadangi akys galutinai sulipo, Matthews praradusi lygsvarą (ir refleksus) pasviro į priekį.Taip jos galva atsidūrė maždaug prie kaklo, ir šiaip, visa įsimūryjo į vyrą.

- Tu kalta! Jei nebūtum manęs nukreipus, aš būčiau dabar valgęs vaflius, - sukikeno, stebėdamas gan keistą El elgesį. Šiai galiausiai sudribus ant Ašto, vaikinas dar kartą nusijuokė, priėmęs tokį elgesį kaip pajuokavimą. Po keletos sekundžių Smith pabaksnojo Eleną.
- Ha, tu žiauriai gera aktorė, bet užteks, - dar kartą sukikeno. Nesulaukęs jokio atsakymo, Smith susirūpino.
- El? El! - dar kartą pabaksnojo, galiausiai suėmė ją už pečių ir nustūmė nuo savęs, tikėdamasis, kad ši dabar pagaliau išlaikys pusiausvyrą pati. Deja, merginai ėmus svirti visai į kitą pusę, Aštas nusikeikė ir staigiai sugavo ją, apkabindamas per liemenį. Kelias akimirkas taip pastovėjęs, Smith prunkštelėjo.
- Super! Puikiai užbaigėm vakarą, - sumurmėjo, prisitraukdamas merginą prie savęs. Paėmęs ją ant rankų, vis dar kažką bambėdamas, nusinešė atgal į miegamąjį, iš kurio ne per seniausiai išlindo. Kiek pastoviniavęs prie lovos, Smitis pagaliau paguldė vis dar tik apatiniu trikotažu kūną pridengusią El ant lovos, nužingsniavo prie lango, užtraukė užuolaidas, kad jau pakilusi saulė kuo mažiau trukdyti miegoti ir nusimovęs treningines kelnes, krito šalia El į lovą. Smigo gal po poros akimirkų.

Elena dar girdėjo kažkokį toli skambantį žodį "aktorė", bet galiausiai jis išnyko iš fono.Ždž pradėjo kažką sapnuot ir nė nekrustelėjo.Kai buvo pagultyta į lovą, nieko nepajautė, tik ranka lėtai perbraukė pagalvę ir įkniaubė į ją veidą.

Keturi metai. Prabėgo lygiai keturi metai nuo to karto, kai Lorra Glenn Carter lankėsi čia paskutinįjį kartą, švenčiant penkioliktąjį gimtadienį. Keturi metai nuo to karto, kai ji paskutinį kartą girdėjo savo krikštatėvio balsą. Keturi metai nuo tos dienos, paskutinį kartą apkabino jį atsisveikinimui. Ir štai, šiandien ji vėl čia. Įsispyrusi į plačius kerzus, paslėpusi kojas po ilgu drobinu sijonu, įlindusi į lengvą margaspalvę palaidinę ir pasipuošusi daug kartų apie kaklą apvyniotais rankų darbo karoliais bei susirišusi plaukus į arklio uodegėlę, už nugaros tempdama sunkų ir visokių niekų prikrautą lagaminą. Apčiuopomis mergina bandė atpažinti apylinkes, kurios jau spėjo pasikeisti. Nors... Štai didžiulė geležinė tvora... Nukirstas klevas... Lorra atsistojo priešais Ašto namuką ir giliai įkvėpusi keisto bet pažįstamo kvapo, patraukė link durų ir nė nėlaukusi pasibeldė.

Praėjo viso labo kelios valandos po to, kai Aštas smigo, todėl nenuostabu, kad keistas bildėjimas, kurį miegantis viena akimi atmerkta Aštas puikiai išgirdo, nelabai kėlė norą verstis iš lovos. Vis dėlto, šiaip ne taip prisiverstęs išsiristi iš tokių malonių patalų, Smith nė nepasivargino įšokti į džinsus. Kelias akimirkas pastovėjęs ir paspoksojęs į El, vaikinas galiausiai nubinzeno link durų, labai sunkiai tramdydamas žiovulį ir trindamas veidą. Pakeliui dar nugriebęs mineralinio buteliuką (vis dėlto vakar vestuves šventė tikrai neprastai), Aštas prie durų atsirado tik po keletos minučių Lo laukimo. Vos tik durys atsivėrė, Smith net paspringo tik ką burnon susipiltu vandeniu. Pagaliau nurijęs skystį, Aštas, pamiršęs apie visus užsimiegojimus, skaudančias galvas ir panašius dalykus, staigiai prisitraukė krikšto dukrą prie savęs ir stipriai stipriai apkabino.
- Looooooooorraaaaaaaa... - nutęsė, maigydamas merginą glėbyje. - Kaip aš tavęs pasiilgau, - sukikeno, vis dar nepaleisdamas savo numylėtinės.

Nusijuokusi iš tokios giminaičio reakcijos, Lora taip pat apkabino Ashton`ą ir tvirtai prisispaudė. Kad ir kiek laiko tai neigtų, ji pasiilgo jo šilto bendravimo. Apskritai, tiesiog būvimo šalia.
- Nepyk, jei laikas ne tinkamas... Vis dar nesugebu jausti laiko, - sukrizenusi, Lo pagaliau atsiplėšė nuo krikštatėvio ir peribraukė plaukus, kurie netyčia užkrito jos balsvą veidą. - Beprotiškai tavęs pasiilgau.
Plačiai nusišypsojusi, Lo atrėmė kaktą Aštui į tvirtą krūtinę ir nusijuokė.
- Beprotiškai.

- Tau laikas visad tinkamas, - kaip niekad švelniai šyptelėjo, nors ir žinojo, kad Carter to nemato. Kai ši atsitraukusi vėl įrėmė kaktą į jo krūtinę, Smith kelis kart perbraukė jos plaukus delnu.
- Aš labiau, - palinksėjo, įsivesdamas Lorrą į vidų. Uždaręs duris, Aštas paėmė lagaminus iš jos rankų ir padėjo kažkur prie laiptų ar panašiai. Smith grįžo prie Lorros ir švelniai suėmė jos pečius, įsižiūrėdamas į merginos veidą.
- Tu taip išgražėjai, - švelniu balsu ištarė, aiškiai didžiuodamasis. - Ir taip išaugai!

Nusijuokusi, Lorra užvertė galvą taip, lyg atrodytų, jog žiūri vaikinui į veidą (nors neįsivaizdavo kur jis galėtų rastis).
- Pasakyčiau, kad ir tu pasikaitęs, - nusišypsojo ir ir pirštų pagalvėlėmis, kurios puikiausiai atstojo jai neveikiančias akis, paglostė švelniai griežtus Ašto veido bruožus, dar plačiau nusišypsojo. Pirštus panardinusi vešliuose jo plaukuose nusijuokė. - Aš? Išgražėjau? Tai neva prieš dai nebuvau graži, ką?
Papūtusi lūpas, Lo prunkštelėjo, bet netrukus prapliupo kvatotis.

Jausdamas kaip labailabai mylima mergina lietė jo veidą, Aštas niekaip neišlaikė šypsenos, įdėmiu žvilgsniu stebėdamas kiekvieną Lorros mimikos pokytį.
- Tu visad man buvai labailabai graži! Bet dabar... tiesiog... vhoa! - nusijuokė kartu su Lorra, bet kiek tyliau, aiškiai ne be priežasties - nesinorėjo savo žvengimu prižadinti viršuje kol kas dar miegančios Elenos.
- Einam, išgersim arbatos, - šyptelėjo, atsitraukdamas nuo merginos. Paėmęs ją už rankos (žinojo, kad ji nemėgsta globėjiškumo, tačiau kambariai buvo pasikeitę, pagalbos tikrai reikėjo), nusivedė Lorrą į čia pat buvusią merginą. Nuvedęs ją prie stalo ir jį supusio minkštasuolio, Aštas nubinzeno gaminti arbatos Lorrai ir kavos sau prie spintelės, ignoruodamas faktą, kad visa ta virtuvės dalis nuklota vakarykšte tešla.
- Pasakok, kas naujo? - pasidomėjo, traukdamas puodelius, kaisdamas vandenį.

Supratusi, jog vyriškis turi pagrindo savo globėjiškumui rodyti, mergina kaprizų nerodė, kaip elgtųsi kitu atveju. Apsičiupinėjusi aplinkui, ji įsitaisė ant krėslo ir nusišypsojo, atsilošdama.
- Tai kad tiek visko daug nutiko, - sukikena, ir pasikišusi kojas po sėdyne padėjo galvą ant minkštasuolio rankų atramos. - Pradedant nuo pabėgimo iš Hogvartso baigiant širdies nusisvilinimui meilės reikaluose. O dar girdėjau, kad tėčio nebėra... Siaubas...
Nevalingai nusipurčiusi, mergina užmerkė akis, tada vėl atsimerkė. Beviltiška. Vis tiek ta pati tamsa.
- O kaip mano mylimiausiam antram tėtukui sekas? - užklausė, klausydamasis pašalinių garsų, iš kurių galėjo suprasti kas vyksta. Netrukus pajutusi cinamono kvapą ji apsilaižė ir šyptelėjo.

Vietoj to, kad pradėtų domėtis to asilo, palikusio Glenn, koordinatėmis, Ashtas tik švelniai šyptelėjo - viskam turi būti pirmas kartas.
- Kada žadi grįžti į Hogvartsą? - pasidomėjo, aiškiai nenorėdamas kalbėti apie Lorros tėvą, kuris buvo labai geras Ashto draugas.
Sulaukęs klausimo, Smith šyptelėjo.
- Antrasis tėtukas... Turi penkiametę dukrą. Pameni, per išleistuves Di buvo nėščia. Paskui ji dingo, o prieš keletą metų atgavau savo dukrelę. Tada įsivaikinau gal tris paaugles, prieš porą mėnesių išsiskyriau su žmona, o dabar, antrame aukšte miega mano svajonių mergina, lyg ir viskas, - paskubomis išdėstė, tik va, paskutinius sakinius kiek lėčiau išsakė, žvilgsnis automatiškai nuklydo į lubas, kur virš jų maždaug turėjo būti lova su miegančia El.

Lo klausydamasi Ašto taip ėmė ir prikando lūpą. Jautė, kad Aštas dabar labai laimingas žmogus.
- Mane būtinai į vestuves pasikviesi, - nusijuokė ir nostalgiškai atsidususi vėl atsitiesė. - Dar niekad nedalyvavau vestuvėse, tad turėsi man viską paaiškint.
Bandė pralesti temą apie mokyklą. Nenorėjo jos prisiminti.
- Nežadu, - ramiai tarė ir linktelėjo galva. - Nežadu ten grįžti. Man ir čia labai labai gerai.

- Ai, kad pas mus ten tokios ir tos vestuvės būna. Du stovi prie altoriaus, kiti ramiai pasėdi, paskui visi eina lakti, - sukikeno, pagaliau jau užplikydamas tiek kavą, tiek arbatą.
- Negrįši? - susiraukė, atsisukdamas į Lorrą. Paėmęs abu puodelius ramiai nužingsniavo prie Lorros, padėjo arbatos puodelį priešais merginą, netoliese padėjo ir kavos puodelį ir prisitraukęs kėdę - įsitaisė.
- Kodėl?

- O ko man ten? - paklausė ji tiesiai šviesiai, apgraibomis susirasdama arbatos puodelį ir kiek paraukiusi nosytę nuo keistai koktaus kavos aromato, tad akimirksniu atsargiai siurbtelėjo arbatos. - Kas manęs ten laukia?

Elena, jau kažin kelias valandas miegojus, sunkiai pramerkė vieną akį.Saulė jau buvo laabai aukštai, todėl pro langą nespigino ir Elena galėjo lengviau atsimerkt.Būtent taip ir padarė.Kilstelėjusi galvą atsimerkė.Nors akys atrodė tikrai užmiegotos, Elena atrodė visai neblogai.Jautėsi gana normaliai, kaip po vestuvių.Galiausiai išlipo iš lovos ir pasikasė galvą."Kur aš **?" pirma minrtis atėjus į galvą, apžvelgus nepažįstamą kambarį.Galiausiai El sustingo ir įsiklausė į apačioje skambančius tikrai Aštono, ir nepažįstamą moterišką balsą.Susiraukusi pažiūrėjo į langą.Tada į spintą.Priėjus prie jos iškniso kažkokius Aštono juodus marškinius ir juos apsivilkus, susirado kažkur savo telefoną ir ketino ropštis pro langą.Atidarius jį pažiūrėjo žemyn.

- Mokslai? Draugiška aplinka? Pamokos? Vaikinai? Alkoholis? - vardijo, atsimindamas senus savo laikus. Išgirdęs kažkokį brazdesį viršuje, vaikinas staigiai nutilo, kelias akimirkas patylėjo. - eee... ir šiaip linksmybės? - gūžtelėjo pečiais, užbaigdamas kalbą. Brazdesiui vėl pasigirdus, Smith staigiai pakilo.
- Palauk, aš tuoj, - palinksėjo ir paskubomis užlėkė laiptais, į miegamąjį. Vos tik įžengęs, Ashtas sukikeno, kelias akimirkas stebėjo merginą, galiausiai nubinzeno prie jos ir jau lipančiai pro langą, sudėjo rankas ant liemens ir nutempė ją toliau. Uždaręs langą, pasisuko į Eleną.
- Durys kitoj pusėj, - lyg niekur nieko palinksėjo, ranka mostelėdamas į vis dar praviras duris. - Kaip miegojai? - pasidomėjo, nužvelgdams merginą. - Irrr ar šitie ne... - rodė lyg į marškinius, galiausiai numojęs ranka, nusišypsojo. - Neeeik daaaar, aš noriu tave supažindinti su Lorra, - pabandė nutaisyti šuniuko akytes, nepamiršdamas atitinkamos šypsenos.

Elena vos išgirdus kažką artėjant šoko kuo toliau nuo lango lyg niekur nieko švilpaudama.Pačiupta prisimerkė ir irėžė žvilgsnį į duris.Suraukė nosį.
- Dar viena tavo žmona?Nee, dėkui, gal geriau pasišalinsiu pro langą,-nutaisė dirbtiną saulytės feisą mostelėdama ranka lago pusėn.

- Ar aš girdžiu pavydų gaidelį tfu pavydo gaidelę? - sukikeno, kilstelėdamas antakius ir jau tempdamas Eleną link durų. Atsiminęs, kad jis vis dar viso labo tik su apatiniais, trumpam paleido merginą ir nulėkė link spintos, išsitraukęs pirmas pasitaikiusias kelnes, primenančiais treningines, staigiai į jas įšoko ir vėl prilėkęs prie El, vėl ėmė temptis ją į koridorių.
- Niaaaa.... nors myliu ją lygiai taip pat, kaip tave, deja, romantiškų santykių su Lorra nepalaikau, - išsišiepė, jau įsitempdamas El į virtuvę.
- Taigi, susipažinkit, Lorra, čia mano būsima žmona Elena, Elena čia mano krikšto dukra Lorra, - stumtelėjo Matthews prie pat Lorros, nuoširdžiai tikėdamasis, kad mergina pati susipras kokią negalią turi Lorra ir nebus jokių labai nemalonių akimirkų.